Didaktinio tipo eilėraščiai tinka patiems mažiausiems skaitytojams; bendrojoje literatūroje didaktika vertinama neigiamai. Tipai, kaip ir žanrai, linkę jungtis, kryžiuotis, – dažname eilėraštyje ne vienas motyvas, o keli. Dažni gamtos-patriotiniai, gamtos-intymieji, gamtos-filosofiniai eilėraščiai. Tarp įvairių lyrikos tipologijos pagrindų yra ir vaizdų raiška. Šiuo pagrindu eilėraščiai skiriami į dvi dideles grupes: epinius ir lyrinius, lipiniuose eilėraščiuose ne toks stiprus išgyvenimas, juose viršų ima pasirinkto objekto pavaizdavimas. Tokiame eilėraštyje gali būti fabulos apmatų, objektyvesnio pasakojimo: Biržely, mataškuodamas bambuko spiningu, Ėjau Antadrajos krantais. Paplūdymėly užkandžiavo Šventoji šeimynėlė: du gimdytojai ir jų sūnus, bemaž Studento metų pusvyris ir t. t. (A. Žukauskas. Duona)
Lyriniame eilėraštyje išorinį vaizdą gožia išgyvenimai, jausmai (plg.: S. Nėries „Rudenio arimuos“, V. Mykolaičio-Putino „Pumpurėlis“, Vytės Nemunėlio „Ar pavasaris jau“ ir kt.). Tačiau daugelio eilėraščių vaizdo raiška tokia, kad kūrinio priskirti vienam ar kitam šių tipų negalima, klasifikacija sąlygiška.
Lyrikos žanrai Baladė – trumpas eiliuotas istorinių ar liaudies motyvų kūrinys, vaizduojantis intriguojančius, paslaptingus, dažnai šiurpius įvykius, tragiškus žmonių likimus; ypač buvo paplitusi romantizmo literatūroje. Daina – rašytinės lyrikos žanras, kurio charakteringos žymės – melodinga intonacija, refrenai, atsikartojantys kupletai, kreipinių – atsakymų paralelizmas. Eilėraštis – labiausiai neapibrėžtas, universaliausias lyrikos žanras, dominuojantis nuo romantizmo laikų. Ekfrazė – poetinis kūrinys, aprašantis paveikslą, skulptūrą arba architektūros kūrinį. Elegija – rimto turinio, susimąstymą reiškiantis kūrinys, kuriame kalbama liūdno prisiminimo ar skundo tonais; kilusi iš laidotuvių raudų. Enkomionas – giesmė, šlovinanti didvyrį arba sportinių varžybų nugalėtoją. Epigrama – aforistinio tipo kūrinys, pagrįstas sąmoju, paradokso logika, netikėtu baigmės smūgiu. Epitafija – eleginiu distichu parašytas eilėraštis mirusiojo garbei. Epitalama – panegirinio pobūdžio eilėraštis, skirtas vestuvių iškilmėms; vestuvių daina. Idilė (pastoralė, bukolika) – dažniausiai lyrinio monologo forma parašytas kūrinys, tematiniu požiūriu susijęs su piemenų, žemdirbių, žvejų, medžiotojų buitimi, kartasis į jį įsipina aprašymai ir dialogai. Madrigalas – trumpas meilės tematikos eilėraštis, kuriame kreipiamasi į moterį, sakomi jai rafinuoti ir sąmojingi hiperbolizuoti komplimentai, supinti su pastoraliniais ir mitologiniais motyvais. Odė – iškilmingas, patetiškas eiliuotas kūrinys, kuriame šlovinamas žymus asmuo, svarbus istorinis įvykis, didi filosofinė, etinė ar politinė idėja. Parodija – literatūrinės stilizacijos žanras, satyriškai imituojantis atskirą kūrinį, autorių, meninę kryptį. Satyra – hegzametru parašytas laisvo pašnekesio formos, pamokančio ar smerkiančio turinio kūrinys, kuris temų sėmėsi iš visuomenės papročių, politikos ir literatūros. Sonetas – 14 eilučių eilėraštis, sudarytas iš 2 ketureilių su 2 rimais ir 2 trieilių (italų ir prancūzų sonetas) arba iš 3 ketureilių ir 1 dvieilio (anglų sonetas). Trioletas – aštuonių eilučių kūrinys. III. DRAMA – kūriniai, kuriuose vaizduojamieji įvykiai, reiškiniai atsiskleidžia per veikėjų kalbą (dialogus ir monologus) ir kurie paprastai yra skiriami vaidinti teatre. Drama (gr. veiksmas) – žmonių konfliktų, nesutarimų vaizdavimas. Dramos veikalai paprastai skirti teatrui, scenai, ir tai lemia pagrindines jos savybes, struktūros savitumą. Dramoje kitaip negu epe ir lyrikoje beveik nėra literatūrinio subjekto. Veikėjai veikia savarankiškai, jie tiesiogiai „pasirodo“ prieš skaitytojo ar žiūrovo akis. Kiti dramos komponentai yra tie patys kaip ir epinių kūrinių – veikėjai, veiksmas, fabula, laikas, erdvė. Tačiau dramoje viskas yra ypatingai koncentruota, sutelkta apie pagrindinę problemą, pagrindinį konfliktą. Dramos veikėjai, bent pagrindiniai, yra individualybės, ryškūs konfliktiški 26