Issuu on Google+

Literatūros mokslo įvadas 1. Pagrindinės grožinės literatūros savybės 2. Literatūrinio vaizdavimo įvairovė 3. Spalva ir garsas vaizdo struktūroje 4. Kūrinio struktūra 5. Loginis kūrinio sluoksnis Tema Problema Idėja Emocinis turinys 6. Vaizdinis (konkretusis) kūrinio sluoksnis Veikėjai Fabula Fabulos elementai Nefabuliniai kūrinio komponentai Kūrinio kompozicija Kompozicijos formos (komponavimo modeliai) Kūrinio laikas ir erdvė 7. Grožinės literatūros kalba (materialusis sluoksnis – raiškos planas) Bendros pastabos Fonetinė kalbos organizacija Poetinė leksika 1

Poetinė sintaksė Intonacija Tekstas 8. Eilėdara Ritmas Metras Eilutė Eilutės laužymas Pauzės Rimas Strofika Eilėdaros sistemos Silabinė eilėdara Silabotoninė eilėdara Sinkopis Verlibras 9. Literatūros rūšys ir žanrai Epas Epo žanrai Lyrika Eilėraščio vyksmas Lyrikos tipai Lyrikos žanrai Eilėraščio analizė ir interpretacija Drama Dramos žanrai

Pagrindinės grožinės literatūros savybės Grožinė literatūra (toliau tiesiog literatūra) yra žodžio menas. Iš kitų raštijos sričių ją išskiria ir su menu suartina 1) savitas vaizdavimo objektas, 2) gyvenimo atspindėjimas vaizdais, 3) esminė visuomeninė funkcija - estetinė funkcija. Pagrindinis literatūros vaizdavimo objektas yra žmogaus gyvenimas, jo dvasios pasaulis. Dvasinio gyvenimo pasireiškimo sritys įvairios – šeima, artimieji, draugų ratas, gamta, tautos, tėvynės istorija, kultūra ir t. t. Literatūroje vaizduojamas žmogaus darbas, moksliniai ir meniniai ieškojimai, atradimai, išradimai ir kt. Kurią gyvenimo sritį rašytojas bevaizduotų, jis kreipia dėmesį į žmogaus mintis, jausmus, išgyvenimus, aistras, siekius, reagavimą į aplinką, į pasaulį. Detalūs pačių gamybos procesų, technikos bandymų aprašymai, ekonomikos aktualijos, medicinos, archeologijos ieškojimai, politinės problemos ir pan. nedomintų skaitytojų (arba domintų nedaugelį), nepaliestų suvokėjo jausmų, nepadėtų pažinti žmogaus, drauge ir savęs. Gamybos procesai, ekonomikos aktualijos, gamtos pasaulio reiškiniai atspindimi tiek, kiek yra reikalingi pavaizduoti asmenybei, žmogaus būdui, likimui, – tam, kas domina visus. Tik vaizduojami žmogaus santykiai su pasauliu, jo egzistencija, bendražmogiškos problemos, emocijos nutiesia dvasinius ryšius per įvairiausias istorines epochas tarp kūrinių ir skaitytojų. Meninis vaizdas – tai gyvenimo paveikslas. Mokslininkas apie gyvenimą kalba teiginiais, tezėmis, loginėmis sąvokomis, o rašytojas apie jį mąsto, jį „atkuria“ vaizdais. Kiekvienas kūrinys – atskiras pasaulis, kurį sudaro rašytojo pavaizduoti žmonės, vienokie ar kitokie jų santykiai, poelgiai, veiksmai, įvykiai, istorija, aplinka, gamta ir t. t. Dažnu atveju (tačiau ne visada) meninis vaizdas – gyvenimo paveikslas – panašus į mūsų gyvenimo tikrovę, į realybę. O konkretus žmonių gyvenimas domina ir jaudina skaitytojus, traukia imti knygą į rankas. Grožinė literatūra žmogaus protą veikia per jausmus. 2

Kad geriau suprastume vaizdine formą, aptarsime pagrindines Šatrijos Raganos apsakymo „Irkos tragedija“ vaizdo linijas. Kūrinyje vaizduojamas svarbus mažos mergaitės gyvenimo momentas: Irka suvokia, kad ji nėra nei mamytės, nei tėvelio mylima, kad ji svetima ir nereikalinga naujose išsiskyrusių tėvų kuriamose šeimose. Konkreti veiksmo eiga (saulei leidžiantis, iš sodo, kur žaidė su Džimu, Irka grįžta namo į tuščius kambarius, kalbasi su žvaigždelėmis, laukia parvažiuojančios mamytės, puola jos pasitikti, nori išsikalbėti, bet mamytė nutraukia jos „čiulbėjimą“, ragina greičiau valgyti vakarienę ir gulti. Pasirodo mamytės laukiamas ponas Gurskis, stiprėja Irkos nemeilė svečiui ir t. t.) ir yra pagrindinė apsakymo meninio vaizdo linija. Visi įvykiai, scenos, judesiai, gestai įtraukiami į vieningą Irkos gyvenimo, trukusio keletą dienų, paveikslą. Proceso vaizdavimą papildo įvairūs aprašomieji vaizdai (saulėlydis, Irkos kambarys, krepšelis, skrybėlaitė su „kokarda“ ir t. t.). Taigi aptariamo Šatrijos Raganos apsakymo meninis vaizdas – konkretus, individualus, nepakartojamas mažos mergaitės – Irkos – gyvenimo paveikslas. Jam savitumo teikia pasaulio stebėjimas vaiko akimis, pasakojimo stilizacija vaikiškomis intonacijomis. Apsakymo „Irkos tragedija“ vaizdas nesudėtingas ir palyginti neplatus. Vaizdo platumas, didumas priklauso nuo žanro. Romano, epopėjos vaizdas apima daug veikėjų, situacijų, į jį įsiterpia įvairūs aprašymai. Apysakos, poemos, dramos vaizdas siauresnis. Eilėraščiuose nubrėžti tik keli gamtos, kosmoso ar aplinkos brūkšniai, fiksuojamos kelios išgyvenimo akimirkos. Tačiau platesnį ar siauresnį vaizdą „matome“ kiekviename grožinės literatūros kūrinyje, kiekvienoje miniatiūroje, mįslėje, aforizme. Savo rėžtu bendras, didysis, kūrinio vaizdas („makrovaizdas“) susideda iš daugybės smulkesnių vaizdų – bendrojo kūrinio vaizdo fragmentų. Iš kūrinio galima išskirti poelgių, veiksmų, aplinkos, gamtos, daiktų ir kitokius vaizdus. Kiekvienas, kad ir smulkiausias vaizdas („mikrovaizdas“), santykiauja su bendruoju kūrinio vaizdu kaip dalis su visuma. Literatūros, kaip meno apskritai, ypatybė yra teikti skaitytojams estetinių išgyvenimų, t. y. leisti pajausti pavaizdavimo grožį, malonų dvasinį nusiteikimą, susidomėjimą, giedrą, palaimingą būseną skaitant, apmąstant tai, kas perskaityta (gr. aisthetikos – prieinamas jutimams). Literatūros ypatybė teikti estetinių išgyvenimų yra jos estetinė funkcija. Ši funkcija specifinė: ji išskiria literatūrą iš mokslo, publicistikos, kitų kultūros sričių. Literatūra atlieka ir kitas visuomenines funkcijas – pažintinę, auklėjamąją, hedonistinę (pramoginę), komunikacinę. Tačiau tik atlikdamas estetinę funkciją, menas (taigi ir literatūra) gali realizuoti ir visas kitas funkcijas. Literatūra ugdo žmogaus, ypač vaiko, meninį skonį, poreikį skaityti, žadina kūrybines galias, norą kurti patiems. Literatūra – žodinė kūryba. Kalba ją skiria nuo kitų meno šakų - dailės, skulptūros, baleto ir t. t. Kitų meno šakų, išskyrus muzikos, vaizdai yra materialesni, apčiuopiamesni, nes materialesnės yra jų kūrimo priemonės – spalvos, garsai, gyvas žmogaus judesys, įvairios medžiagos – molis, akmuo, marmuras ir kt. Literatūros kūrinių vaizdas abstraktesnis, skaitytojų skirtingiau suvokiamas; jis tik pažadina vaizduotę, pakreipia ją kuria nors linkme. Tačiau žodinei kūrybai atsiveria didesnės galimybės pavaizduoti žmogaus vidaus pasaulį, minčių tėkmę, įvairius atsitikimus, gyvenimo istoriją. Kalba iš dalies skiria grožinę literatūrą iš mokslo ir raštijos apskritai. Grožinė kalba vaizdinga, raiški, žodis ne visada vartojamas įprasta reikšme, atsisakoma gramatikos, ypač sintaksės normų. Mokslui ar kitai objektyviai informacijai nereikalingos poetinės kalbos priemonės, netinka netaisyklingi sakiniai ir kitokie stilistiniai „iškraipymai“.

Literatūrinio vaizdavimo įvairovė Literatūrinis vaizdavimas turi savo logiką, savo tiesą. Rašytojas nekelia sau uždavinio tiksliai atkurti istorinio įvykio vyksmą, dokumentiškai pavaizduoti vienokį ar kitokį visuomenės gyvenimo faktą. Kūrinyje daug kas pramanyta, menininko vaizduotės sukurta. Literatūra vaizduoja ne tai, kas iš tikrųjų buvo, bet kas gali būti, kas apskritai gyvenime esti. Rašytojas kuria savąjį pasaulio regėjimą, savąją viziją. Jis pasirenka vaizduojamojo pasaulio formas, pavidalus, pobūdį. Literatūroje gyvenimas vaizduojamas ir tikroviškai, ir sąlygiškai. Tikroviškuose vaizduose kuriama realaus gyvenimo iliuzija, t. y. kūrinyje viskas vyksta taip „kaip gyvenime“: tikroviški personažai, tikroviški jų santykiai, veiksmai, tikroviškos gyvenimo aplinkybės. Taip gyvenimą paprastai vaizduoja rašytojai realistai. 3

Būdinga realistinio vaizdavimo ypatybė – dėmesio sutelkimas į tai, ką vadiname kasdienybe. Veikėjai gyvena įprastą kasdieninį gyvenimą, veiksmas vyksta įprastose, kasdieniškose aplinkybėse – namie, darbe, kelionėje, svečiuose, tarnyboje, gamtoje, o jeigu kokios – fronto kasdienybėje ir kitur. Realistui pakanka kasdieniškų situacijų charakteriams atskleisti, įdomiam siužetui sukurti, visuomenės gyvenimo, egzistencinėms ar filosofinėms problemoms spręsti. Pavyzdžiui, B. Vilimaitės novelės „Trys seserys“ veiksmas vyksta ligoninės palatoje, kur susirgusią kaimietę lanko seserys: viena – gyvenanti kartu tėviškėje, kita – miestietė. Keliose trumpose jų apsilankymo scenose atsiskleidžia skirtingi seserų charakteriai, skirtingi jų santykiai su nuosavu daiktu (siūlais) ir pagalbos reikalingu žmogumi: darbas – mezgimas – stiprintų ligones, tolintų mirtį, tačiau iš kaimo atsiųstus siūlus miestietė pasilieka sau. Novelės vaizdą persmelkia egzistencinė tiesa: gyvenimas neamžinas, laikas naikina viską ir nėra prasmės kaupti nelabai reikalingas materialines vertybes. Romantiniuose kūriniuose taip pat dažnai išlaikomos tikrovės formos, veikia tikroviški personažai, iš esmės tikroviškos situacijos (plg. A. Mickevičiaus „Gražiną“ ar Just. Marcinkevičiaus „Mažvydą“). Tačiau romantikai mato gyvenimą ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokį nori matyti. Romantikai ieško to, kas gyvenime tauru, gražu, aukšta, didinga; jie adoruoja laisvę, asmenybės kilnumą, dvasios jėgą. Romantikai veržiasi iš kasdienybės, jos pilkumos, nuobodumo. Veiksmas dažniausiai perkeliamas į senus laikus ar tolimus kraštus. Vaizduose daug vietos skiriama svajonei, polėkiui. Poetiniai įvaizdžiai, simboliai impozantiški, viliojantys (vėjai laisvūnai, aukštas dangus, žvaigždynai, saulė, beribis kosmosas, kalnų viršūnės, okeanai, gelmės ir pan.). Romantinių vaizdų šaltinis gali būti jaunystė, gamtos stichija, meilė, kova (plg. V. Mykolaičio-Putino eil. „Margi sakalai“, S. Nėries „Gyvenimo giesmė“, „Jaunystė“). Romantiniam vaizdavimui būdinga didesnė ar mažesnė hiperbolizacija (plg. E. Mieželaičio „Žmogų“), fantastika, simbolika, vadinasi, tikroviškas vaizdavimas jungiasi su sąlygišku. Fantastiniai, alegoriniai, simboliniai, groteskiniai vaizdai – tai netikroviškas, sąlygiškas gyvenimo vaizdavimas. Fantastika įeina į alegorinius, groteskinius vaizdus; ji dominuoja pasakose, sakmėse. Literatūroje yra ir fantastinių romanų (pvz., P. Norbuto „Nemirtingumo lygtis“), apsakymų. Alegorinio vaizdavimo reikšmės yra perkeltinės. Alegorijų perkėlimas vienaženklis (vienareikšmis). Loginis turinys – tikroji reikšmė – lengvai suvokiamas, aiškus (plg. V. Kudirkos satyrinį apsakymą „Lietuvos tilto atsiminimai“). Alegoriniai vaizdai neindividualizuojami, nekonkretinami, veikėjai – schemiški, fabula (įvykių raida) nužymėta bendro pobūdžio linijomis. Alegoriški yra pasakėčių vaizdai. Tačiau galimi ir alegoriniai apsakymai (minėtas V. Kudirkos kūrinys), ir pasakos (H.K. Anderseno „Bjaurusis ančiukas“ – autoriaus gyvenimo momentų alegorija), ir kiti žanrai. Į alegoriją panašios parabolės (daugeliu atvejų nuo alegorijų jos menkai skiriasi). Paraboliniai yra šventraščių, biblijų siužetai, biblijinių pasakojimų vaizdai. Parabolės įsitvirtino intelektualizuotoje XX a. literatūroje. Tai sapnai, vizijos, perkeltiniai, neretai sufantastinti pasakojimai – vaizduojamojo gyvenimo palyginimai; pvz., S. Šaltenio apysaka-parabolė „Kalės vaikai“, A. Žukausko eil. „Jauni žirgai kultūrinėse pievose“. Alegoriniam vaizdavimui artimas ir simbolinis. Simboliniai vaizdai, kaip ir alegoriniai, nekonkretūs, abstraktūs. Didelė simbolinių vaizdų apibendrinamoji jėga. Pažymėtinos dvi simbolinių vaizdų grupės: vienų reikšmė pastovi, kitų – neapibrėžia, individuali, kintanti. Pirmųjų reikšmės įprastos, žinomos: kryžius – kančios, tikėjimo ir vilties simbolis, balandis, alyvos šakelė – taikos ir meilės, ąžuolas – stiprybės, rūta, lelija – nekaltybės simboliai ir t. t. Įdomesni nauji individualūs simboliai. Paprastai jų reikšmės nepastovios, kintančios, – jos kinta net tame pačiame kūrinyje. Antai taip kinta katedros reikšmės Just. Marcinkevičiaus kūrinyje „Katedra“ (jas nusako pagrindinis herojus Laurynas): Ak, Motiejau, Ne apie pastatą aš tau kalbu – Kalbu apie lygybę, laisvę, šviesą, Apie harmoniją, teisybę, grožį, Aš apie žmogų tau kalbu, Motiejau, Apie tėvynę pasakoju tau. Kūrinio veiksmo tėkmėje kuriasi naujos, šiame monologe neminėtos simbolinės katedros reikšmės.

4

Simbolių reikšmės sunkiai nusakomos lopiniais sakiniais (pavyzdžiui, sunku nusakyti J. Biliūno „Laimės žiburio“ logines prasmes). Jas galima spėti, intuityviai justi. Simbolinis vaizdas teikia daug erdvės individualiam suvokimui, savitoms įvairioms interpretacijoms. Gyvenimas gali būti vaizduojamas ir groteskiškai. Groteskinį vaizdavimą yra pamėgę satyrikai. Groteskas – būdinga tragikomiškų veikalų forma. Grotesko pasaulis deformuotas, keistas. Jame susipina žmogaus ir gyvulio, žmogaus ir augalo motyvai. Groteskuose skamba juokas (juokas pro ašaras), blykčioja pajuoka, neretai ir panieka, drauge sklando liūdesys. Situacijos neįprastos, dažnai fantastiškos. Siužetas supainiotas, sunkiai suvokiama jo logika. Tikrovės spalvos sutirštintos, gestai, poelgiai hiperbolizuoti. Grotesku paprastai atskleidžiama tai, kas gyvenime yra nenormalu, absurdiška. Lietuvių literatūroje groteskinių dramų yra sukūrę K. Saja („Abstinentas“, „Mamutų medžioklė“), J. Grušas („Pijus nebuvo protingas“, iš dalies „Meilė, džiazas ir velnias“) ir kiti autoriai. J. Grušas, V. Žilinskaitė, kiti kūrėjai yra parašę apsakymų groteskų. Suprasti groteskinį vaizdavimą galbūt padėtų J. Apučio novelės „Tylėdami važiavo greitai“ komentaras ir ištrauka. Trys draugai nuolat didindami greitį lekia, skrieja mašina, bijodami pavėluoti ... nežinia kur ir į ką. Staiga paplentėje pasimaišo, kelią perbėga katinas. Mašina akimirksniu sustoja, iššokę keleiviai pradeda katiną gaudyti. Pagrindinis kūrinio veiksmas – katino gaudynės miške, pelkėje. Vyrus gena nežmoniškas įniršis ir inercija. Kliūdami už medžių ir kelmų, apsidraskę, išsipurvinę pelkėje, pagaliau išsimuša į plentą: „Visų trijų širdys, nusivariusios, pavargusios, ėmė skaudėti nuo įtampos. Katinas jau išlėkė į iškirstą paplentės ruožą; kad ir prietemoj, dabar jį galėjai gerai matyti, jo šonai buvo pliki, plaukai išpešioti šakų ir visokių dygių žolių pelkėje, galva bjauriai perskelta ir viena akis užtinusi. Galbūt jis buvo vertas pasigailėjimo. Galbūt kažkas yra vertas pasigailėjimo kiekvieną mūsų gyvenimo valandą, o dažniausiai – mes palys, tačiau niekad neatvėstanti lava mums degina kojų padus, mes lekiam tolyn, nespėdami gailėtis nei savęs, nei kitų. O gal mes visi nesąmoningai suvokiame, kad nieko negalima gailesčiu pateisinti“. Citatos pabaigoje sukoncentruota pagrindinė filosofinė kūrinio mintis (groteskas dažniausiai filosofinis).

Spalva ir garsas vaizdo struktūroje Spalvos ir garsai konkretina vaizduojamo gyvenimo paveikslą, daro jį pilnesnį, išsamesnį, vaizdingesnį. Žvilgterėkime į perkūnijos vaizdavimą I. Šeiniaus apysakoje „Vasaros vaišės“: „Kad pliaukšterėjo, net ausyse suskambėjo. Nušvietė iš vieno aplinkui. Ir ėmė dabar griausti, trinksėti ir toliau, ir arčiau, be jokios paliovos. Lyg būtų du didžiausiu priešu į mūšį susikibę ir paleidę visas patrankas. Ūžia tik, pleška, net kratos viskas. Ir lyg tai būtų kalnų pajėgos susitikusios; tartum kalnai kitas ant kito griuvo. Gražu! Tikras mūšis! Kad pleška, kad dunda, kas kartą smagiau ir pikčiau. Rodos, tuojau visai susipiestuos ir žemė plyš. Šaudo, ardo patrankos. Ir vis tik skrodžia žaibai tamsą. Tai vienan šonan, tai kitan. Tai žalia ugnimi viską aplinkui uždega, tai rausva, tai skaisčiai mėlyna. Va va tuojau u��siliepsnos vinkšnos. Matyt, kaip jų lapai lyg ugnyje paskęsta; sužiba ilgais siaurais liežuviukais. Paskum ir vėl viską juoda tamsa užgeso“. Vaizduodamas perkūniją (bendras audros vaizdas apysakoje yra platesnis), autorius į viena supina erdvių realybę („ir toliau, ir arčiau“, „iš vieno aplinkui“), gaivališkus vaizdinius („lyg tai būtų kalnų pajėgos susitikusios“), taip pat šviesos ir tamsos sankirtas, žaibų spalvų permainingumą („Tai žalia ugnim viską aplinkui uždega, tai rausva, tai skaisčiai mėlyna“). Tačiau svarbiausia šiame epizode – perkūnijos garsai, trenksmų stiprumas, grumėjimo įvairovė. Akustinis (girdimasis) vaizdas ryškinamas sinoniminiais veiksmažodžiais („pliaukšterėjo“, „ėmė dabar griausti, trinksėti“, „Kad pleška, kad dunda“), įspūdingais palyginimais („Lyg būtų su didžiausiu priešu į mūšį susikibę ir paleidę visas patrankas“) metaforomis, fonetiniu žodžių skambėjimu („šaudo, ardo patrankos“). Perkeltiniai vaizdai tikslina, konkretina perkūnijos įspūdį, kurio siekia pasakotojas – pagrindinis apysakos veikėjas. Raiškų, ekspresyvų vaizdą turtina ir savaip konkretina pasakotojo reakcija į stichijos šėlsmą: „Gražu! Tikras mūšis!“ Akustinė (girdimoji) vaizdo pusė dažnai sustiprinama vartojant tikrovės garsų pamėgdžiojimus, tendencingai kartojant vienokius ar kitokius garsus, jų derinius. Antai S. Nėris, sutankindama, kartodama kai kuriuos garsus, imituoja miško ošima, medžių girgždėjimą: Ąžuolai galingi Kužda ąžuolams čia. – 5

Girgžda beržo lingė, Ir lopšinė šlamščia. Neretai grožinėje literatūroje fiksuojamos ne pačios vaizduojamo pasaulio spalvos, o jų keliamas įspūdis. Pavyzdžiui, K. Binkio eilėraštyje „Rugiagėlės“ impresionistiškai (lot. impressio – įspūdis) vaizduojamas rugiagėlių žydėjimas, jo keliamas įspūdis: Vien tik mėlyna akyse, – Žemėj, ore ir danguj. Daugiau nieko nebmatysi, – Vien tik mėlyna akyse... Mėlynas dažas nuspalvina vaikiško E. Selelionio eilėraščio „Mėlynės“ vaizdą: Mėlyna, mėlyna, kur tik eini – Miškas nūnai – uogienojai vieni. Mėlynas miškas, melsvas dangus, Miškas mėlynėmis šaukia vaikus... Spalvos ir garsai vartojami ir perkeltinėmis reikšmėmis, kaip visuomenės ar žmogaus gyvenimo, dvasinės būsenos, nuotaikos metaforos, simboliai ar paralelės. Palyginkime V. MykolaičioPutino eilėraščio „Motinai“ vaizdus: Pro langą saulė leidos Kad aš užaugčiau didelis, Pašvaiste ugnine, – Ir sveikas, ir gražus, – Tu poterį kalbėdama, O saulė žarstė vygėje Meldeisi už mane, Tuos žėrinčius dažus. Paskui atėjo sutemos, Juoda rudens naktis. Per naktį alpo motinos Nerimstanti širdis. Žėrintys saulės dažai eilėraštyje – ne vien fonas, bet džiaugsmo, laimės, vilties metafora; sutemos, juoda rudens naktis –negandų, vargų metaforinė raiška. Paprastai šviesios spalvos – gero, palankaus, ramaus gyvenimo ženklai; tamsios išreiškia vargus, nesėkmes, sielvartą, netektį ir kitokią nedalią. Kai kurių spalvų simbolinė reikšmė literatūroje pastovi, nekintanti. Tai pasakoma ir E. Mieželaičio eilutėse: Žydėjo meilė čia raudonu žiedu, Viltis žaliavo kaip pirmi linai, O ilgesys, tas amžinas poeto Bičiulis, ak, kaip tvieskė mėlynai... Simboliškai gali būti įprasminami ir garsai. Mūsų literatūroje, ypač poezijoje, yra išpopuliarėjusi daugiareikšmė varpų skambėjimo simbolika. Varpai, dažniau varpas paprastai simbolizuoja naujo, geresnio gyvenimo artėjimą, žmogaus atsitiesimą, tautos prisikėlimą. Plačios reikšmės ne tik kultūroje, bet ir visuomenės gyvenime yra įgijęs V. Kudirkos „Varpas“, kėlęs tautą, skelbęs jos atgimimą. Įvairi Vaižganto pavaizduoto žmonių žadintojo, „skenduonies“ Alaušo Varpo semantika („Pragiedruliai“), tragiškai graudi Just. Marcinkevičiaus „nukabinto varpo“, „nukabinto gaudesio tėvynės“ dalia („Mažoji trilogija“) ir t. t. Garsai panaudojami ir muzikiniam kūrinio skambėjimui, melodijai, gaidai. Tai ypač ryšku K. Inčiūros eilėraštyje „Tarp miglų mėlynų“. Pacituosime pirmuosius eilėraščio posmus: Tarp miglų mėlynų teškenu ties giria Laiveliu prie tylių tų gėlių – ežere. Kas vėlais vakarais čia ateis ir lankys, Kai manęs neberas ir užges žiburys? Kol pasens, čia gyvens tik vandens lelija, Ir diena gesdama glamonėsis su ja... Garsų sąskambiai eilučių viduje ir galūnėse, takto vienodumas, išbalansuoti akcentai sudaro sąlygas savitam ritmui, melodijai, muzikai atsirasti. Spalvos ar garso vidinės funkcijos yra įvairios, kiekvienam kūriniui savitos, individualios. Čia nurodėme tik dažnesnes jų prasmes.

Kūrinio struktūra 6

Grožinė literatūra egzistuoja kaip atskiri kūriniai, todėl kiekviename kūrinyje rasime minėtas esmines grožinės literatūros savybes. Kūrinys sudarytas iš daugelio elementu, arba sistemų: iš žodžių, sakiniu, veikėjų, veiksmų, įvykių, gamtos vaizdų, tematikos, idėjų ir t. t. Įvairios sistemos viena su kita susijusios, priklauso viena nuo kitos, integruoja (pereina) viena į kitą ir sudaro tam tikrą uždarą meninę struktūrą. Kūrinys – įvairių sistemų (elementų) struktūra. Naujausiuose literatūros mokslo šaltiniuose visos kūrinio sistemos skirstomos į tam tikrus sluoksnius (lygmenis). Skyrimo, grupavimo pagrindas – elemento (sistemos) abstraktumas ir konkretumas. Dažniausiai skiriami trys pagrindiniai struktūriniai kūrinio sluoksniai, I. Loginis (abstraktusis): jį sudaro temos, problemos, idėjos, emocijos. Šias sistemas galima tik protu suvokti, galima numanyti, justi.

Kūrinio loginis sluoksnis 1. Tema 2. Problema 3. Idėja 4. Emocinis turinys

Tema Tema (gr. thema – pamatas, pagrindas) – kūrinyje vaizduojamas gyvenimo reiškinys. Pavyzdžiui, O. Milašiaus pasakoje „Dangus griūva“ parodyta nepamatuota baimė, patiklumas; Žemaitės apsakyme „Suolas“ – tinkamas pasielgimas su atgyvenusiais daiktais; J. Biliūno apsakyme „Joniukas“ – skaudus mažo našlaičio susidūrimas su pasauliu; K. Sajos apysakoje-pasakoje „Būrimas obuolio sėklom“ – vaikų brendimas suvokiant savo individualumą, vyriškėjimas kovojant prieš blogį, ginant tiesą, gerumą ir kt. Tas pats gyvenimo reiškinys gali būti vaizduojamas daugelio autorių, kitaip sakant, ta pačia tema gali būti parašyta daug kūrinių. Literatūroje yra daugybė kūrinių apie motinos, tėvynės, vyro ir moters meile, apie gamtą, žmogų, darbą, būtį ir kt. Dažnai savas temas diktuoja kai kurie istorijos momentai. Taip gyvenimas po 1940 metų suponavo kūrinių okupacijos, karo, emigracijos, tremties, žmonių kančių, tėvynės ilgesio temomis atsiradimą ar pagausėjimą mūsų literatūroje. Vaizduojamasis gyvenimo reiškinys nėra izoliuotas nuo kitų reiškinių, atvirkščiai – jis glaudžiai susijęs su daugeliu reiškinių, telkia juos apie save. Taip kūrinyje susidaro pagrindinė ir šalutinės (dalinės, nepagrindinės) temos. Pavyzdžiui, Žemaitės „Suolo“ šalutinės temos: žmonių (tarp jų ir vaikų) prisirišimas prie ilgai „tarnavusio“ daikto, tėvo jautrumas, pagalba neturtingam vienišam seneliui, džiaugsmas kitam gera padarius ir kt. Minėtame J. Biliūno apsakyme šalutinių temų daugiau, be to, jos sudėtingesnės, gilesnės. Kūrinyje pasakojama apie nepakankamą pamotės dėmesį našlaičiui, pateikiama vidinė nustumiamo, vėliau skriaudžiamo vaiko būsena, jo vienišumas, rodomas natūralus vaiko veržimasis į džiaugsmą, malonumo (pasivažinėti!) troškimas, žymimas dvasinis ir protinis kai kurių sodiečių (Joniuką važinėjančio berno) bukumas, šeimininkų žiaurumas, karo atnešamos nelaimės ir t. t. Kūrinio temų – pagrindinės ir šalutinių – visuma vadinama tematika. Šiuo terminu nusakomos ir pagrindinės rašytojo kūrybos ar tam tikro laikotarpio literatūros temos. Tačiau temos klausimas nėra paprastas. V. Zaborskaitė pastebi, kad „temos apibrėžimas – labai sudėtinga teorinė problema“. „Tema“ dažnai pakeičiama motyvo sąvoka. „Motyvas“ ypač tinka kalbant apie šalutines temas. Dažnai ir pagrindinė lema apibūdinama kaip svarbiausias kūrinio motyvas ar jų grupė. Savo rėžtu tema yra dviplanė. Ją sudaro abstrakčioji pusė, abstrakčioji, gilioji tema (bendras gyvenimo reiškinys) ir konkrečioji tema – konkretusis kūrinyje vaizduojamo pasaulio motyvas. Bandykime šias skirtingas temos puses, skirtingus planus paryškinti vienu kitu pavyzdžiu. S. Stanevičiaus pasakėčios „Arklys ir meška“ abstrakčioji tema (gyvenimo reiškinys) – žemaičių ir aukštaičių vargai, jų dalia carizmo priespaudoje; tema kaip konkretus kūrinio motyvas – „žirgelio bėrojo“ ir meškos „su lenciūgu ant kaklo“ susitikimas. A. Vienuolio „Paskenduolės“ tema – netekėjusios motinos likimas XX a. pradžios Lietuvos kaime, konkrečioji tema – kūrinio veikėjos Veronikos tragedija. M. Katiliškio novelėje „Paukščiai“ pavaizduotas skaudus vyresnės emigrantų kartos tėviškės, gyvenimo joje praradimo jausmas. Tai bendras gyvenimo reiškinys – loginė, abstrakčioji tema. Konkreti jos raiška, konkrečioji tema – senasis Kazimieras Ginčas laukia ir sulaukia neįmanomo dalyko: virš tolimo užjūrio miesto praskrenda paukščiai, kaip Ginčui atrodo, jo tėviškės, jo laukų paukščiai. 7

Remiantis tuo, kas anksčiau pasakyta ir pavyzdžiais, galima daryti išvadą, kad tema yra: 1) pasirinktas vaizduoti tikrovės reiškinys ir 2) drauge konkreti to reiškinio raiška – pagrindinis meninio pasaulio motyvas.

Problema Problema – pagrindinis klausimas, kurį rašytojas kelia ir sprendžia kūrinyje. Tačiau literatūros teorijos šaltiniuose problema laikomi skirtingi kūrinio dalykai. Vieni autoriai problemą tapatina su tema, kiti ją apibūdina kaip temos ir idėjos vienovę, dar kiti laiko savarankiška sistema, esančia kūrinyje greta temos ir idėjos. Tačiau visuose šaltiniuose akcentuojama, kad problema yra tai, kas kūrinyje meniniais vaizdais sprendžiama, analizuojama, gvildenama. Vienų kūrinių problema akivaizdi, ryški, pavyzdžiui, L. da Vinčio kūrinio „Drugelis ir liepsna“ problema, kaip reikta elgtis su ugnimi, yra aiški, nesunkiai suvokiama; kitų – sudėtingesnė, tarsi įslaptinta, ne iš karto apčiuopiama. Taip J. Biliūno „Joniuko“ problema, kas kaltas, kad našlaičio susidūrimas su pasauliu toks skaudus, nėra išryškinta, ji nelengvai pastebima. Elementari problematika (kūrinio problemų visuma) galima jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų lektūroje. Antai problemiškai vaizduojamas gyvenimas J. Degutytės pasakoje „Plaštakės diena“. Klausimai, kada gyvenimas džiugus ir prasmingas, kuo rūpintis šiame pasaulyje ir kt., pateikti vaikiškai, paprastai, mažųjų skaitytojų turėtų būti suvokti, pastebėti. Yra kūrinių, kuriuose gyvenimas vaizduojamas „temiškai“ paviršutiniškai, iliustratyviai. Probleminis vaizdavimas gilesnis: rašytojas apmąsto, analizuoja tai, ką vaizduoja, ieško vaizduojamojo reiškinio priežasčių, rodo jo sudėtingumą ir prieštaringumą, kartais jį filosofiškai traktuoja, drauge aktyvina skaitytojo mintį. Dabartinėje literatūroje linkstama į probleminį gyvenimo vaizdavimą.

Idėja Idėja (gr. idea – sąvoka, vaizdinys) – meniniais vaizdais išreikšta kūrinio mintis. Vaizduodamas gyvenimą, rašytojas vienaip ar kitaip jį vertina, reiškia savo požiūrį į jį, teigia vienokią ar kitokią mintį, nori pasakyti kažką svarbaus ir reikšmingo. Svarbiausioji, bendroji kūrinio mintis yra pagrindinė kūrinio idėja. Su ja susijusios šalutinės idėjos (arba idėjiniai motyvai). Idėjų visuma – tai idėjinė kūrinio prasmė. Paprastai idėjiškai įprasminama visa, kas kūrinyje vaizduojama. Neteisinga laikyti, kad idėjos raiška tik apibendrinamojo pobūdžio sakinys, sentencija (pamokomasis posakis), aforizmas (vaizdingas apibendrinamasis ar filosofinis posakis), moralas, patarlė ar kiti smulkieji žanrai, įkomponuoti į kūrinį. Iš tikrųjų šiuose komponentuose tik pakartojama, užakcentuojama kūrinio mintis, kuri ir be to būna aiški, nesunkiai suvokiama. Minėtas L. da Vinčio kūrinys baigiamas sentencija: „O kas su ugnimi nemoka atsargiai elgtis, tas neišvengiamai sudega“. Šiame posakyje tik užakcentuota idėja, kuri savaime plaukia iš fabulos, veikėjų veiksmų ir drugelio nuotykių. Jau pradinių klasių mokiniai mokomi suvokti ir skirti kūrinio temą ir pagrindinę mintį (idėjos terminas dar neteikiamas). Prie pagrindinės minties sampratos ir apibrėžimo einama nuo klausimo, ką svarbaus autorius nori pasakyti kūrinyje, tekste (trečioji klasė). Idėja glaudžiai susijusi su tema, ir suvokti atskirai šias sistemas nėra lengva (dažnu atveju ir negalima). Palyginkime kelių kūrinių temą, problemą, idėją. M. Valančiaus „Mikės melagėlio“ tema – tarp paauglių pasitaikantis įprotis apgaudinėti, meluoti; problema – kodėl nedera meluoti; idėja aiški, ją galima įvairiai nusakyti: nesakyk netiesos; apgavus kitą, džiaugtis nedora; meluodamas toli nenuvažiuosi ir pan. V. Račicko apsakymo „Geriausias draugas“ tema – berniukas ieško draugo; problema – kas geriausias vaiko draugas; idėja – geriausias draugas yra mama (idėja paprastai atsako į problemos klausimą). A. Pociaus apsakymo „Tėvas“ tema – Levų elgesys su vaikais ir vaikų su senais tėvais; problema – kodėl žmogus negali elgtis taip kaip paukštis; idėja – žmogus jaučia pareigą rūpintis pasenusiais tėvais. B. Vilimaitės „Makaronų sriubos“ tema – mokiniai atmestinai atlieka skirtus darbus; problema – kodėl mokytoja neleido valgyti šaldytuve rastų gėrybių; idėja – reikia mokėti ir norėti viską kruopščiai, savarankiškai pasigaminti pačiam. Panašus būna ir šalutinių motyvų, idėjų santykis.

Emocinis turinys Kūrinio idėjos nėra grynai racionalios: jos visada suaugusios su tam tikru emociniu nusiteikimu – pritarimu, simpatija, susižavėjimu ar pašaipa, panieka, įtūžiu; jas gaubia giedra nuotaika, viltis, džiaugsmas ar liūdesys, melancholija, sielvartas. Taigi kūrinio emocijos įvairios. Neretai mokykloje emocinis turinys susiaurinamas iki švelnių lyrinių ar skaudžių, sunkių išgyvenimų. Kitokios emocijos, kaip pajuoka, rūstis, pyktis ir pan., lieka nepastebėtos, nepakankamai vertinamos. Drauge nukenčia idėjinio turinio analizė. 8

Emocijų turtingas kūrinys žadina atitinkamą skaitytojo nusiteikimą, užkrečia jį vienokia ar kitokia nuotaika, traukia kūrinį skaityti. Kūrinio emocionalumas yra viena pagrindinė vaikų emocijų ugdymo, turtinimo, estetinio lavinimo priemonė. Drauge galima pastebėti, kad mūsų vaikų literatūroje mažoka kūrinių, kurių turinyje būtų atgaila, atjauta, sąžinės „graužimas“, kaltės jutimas ir kiti besiformuojančiai asmenybei svarbūs jausmai. II. Vaizdinis (konkretusis): veikėjai, veiksmai, įvykiai, gamtos ir kitokie vaizdai ir t. t. Šio sluoksnio sistemos konkretesnės: skaitant kūrinį, jas galima įsivaizduoti, atgaminti sąmonėje kaip konkrečius paveikslus, vaizdus.

Vaizdinis (konkretusis) kūrinio sluoksnis (vaizduojamasis pasaulis) 1. Veikėjai 2. Fabula 3. Fabulos elementai 4. Nefabuliniai kūrinio komponentai 5. Kūrinio kompozicija 6. Kompozicijos formos (komponavimo modeliai) 7. Kūrinio laikas ir erdvė Loginis kūrinio turinys „įsikūnija“ vaizdiniame pasaulyje ir taip konkretėja. Šį sluoksnį sudaro veikėjai, jų veiksmai, fabula, įvairaus turinio aprašomieji vaizdai, pasakotojas, lyrinis „aš“, kūrinio erdvė ir laikas.

Veikėjai Meninio pasaulio centre yra žmogus – kūrinio veikėjas. Veikėjas gali būti ne tik žmogus, bet ir daiktas, augalas (K. Borutos „Javų varžybos“, sakmė „Uosis“), gyvūnas (P. Cvirkos „Šyvio gyvenimas“, A. Čechovo „Kaštonė“), negyvosios gamtos reiškiniai (K. Ušinskio „Vėjas ir saulė“) ir t. t. Tačiau literatūros teorija pirmiausia kreipia dėmesį į veikėją žmogų Veikėjai yra tikroviški (j�� elgesys, veiksmai, gyvenimas, likimas panašūs į realių žmonių gyvenimą, veiksmus) ir sąlygiški – fantastiniai, simboliniai (pvz., Just. Marcinkevičiaus Motina, V. Kudirkos Lietuvos tiltas). Tautosakoje – pasakose, sakmėse – veikia mitologinės būtybės: nepaprasti žmonės, dievai, dvasios, nykštukai, burtininkai, laumės, raganos, velniai, undinės, aitvarai, kaukai; kitų tautų liaudies kūryboje – gnomai, sirenos, fėjos, demonai, drakonai, džinai ir t. t. Daug šių ir kitų būtybių yra įėjusių ir į lietuvių literatūrą (plg. Maironio „Jūratė ir Kastytis“, V. Žilinskaitės „Angelas virš miesto“, K. Borutos „Baltaragio malūno“ veikėjas Pinčukas ir t. t.). Bendrojoje literatūroje populiarūs graikų mitų, antikinės literatūros veikėjai: Apolonas, Prometėjas, Sizifas, Jasonas ir kt. Populiarūs ir gryni „literatūrinės kilmės“ veikėjai – Pinokis, Buratinas, K. Sajos peldai ir kt. Tačiau literatūroje daugiausia yra tikroviškai pavaizduotų personažų. Įvairus yra personažų santykis su kūrinio fabula. Vieni yra svarbūs, reikšmingi fabulai, dalyvauja visuose ar bent didumoje įvykių, jungia juos, kitų vaidmuo fabuloje nežymus; pirmieji yra pagrindiniai veikėjai, antrieji – nepagrindiniai, antraeiliai, šalutiniai. Tie, kurie pasirodo tik kai kuriuose kūrinio epizoduose, – epizodiniai, masinėse scenose – statistiniai veikėjai. Veikėjai, kurie, siekdami savųjų tikslų, stumia fabulos įvykius į priekį, – aktyvieji, o tie, kurie tik stebi įvykius, juos apmąsto, vertina, išgyvena, – pasyvieji. Pagal pagrindinius būdo bruožus skiriami teigiami ir neigiami veikėjai. Tačiau yra daug tokių veikiančių asmenų, kurių nepavadinsi nei teigiamais, nei neigiamais. Tais atvejais veikėjai dirbtinai į schemą netraukiami, ir klausimas, geras ar blogas veikiantis asmuo, nekeliamas, tik išsiaiškinami, aptariami geri ir blogi jo būdo bruožai, poelgiai. Charakteris. Literatūrinis charakteris – tai individualybė, veikėjas, išsiskiriantis iš kitų personažų ryškiais, nepakartojamais būdo bruožais. Charakteris kūrinyje tarsi gyvena savarankišką meninį gyvenimą. Charakteriui svarbu ne tik tai, ką veikėjas daro, mąsto, kalba, – svarbu, kaip jis daro, kaip kalba, mąsto. Ne kiekvienas veikėjas yra tokia individualybė, ne kiekvienas yra charakteris. Atvirkščiai: kūrinyje gali būti daug veikėjų ir tik vienas kitas charakteris. Pavyzdžiui, V. Miliūno apysakoje „Evalduko metai“ charakteris yra pats Evaldukas, jo senelis; kiti veikėjai yra šalutiniai ar 9

epizodiniai ir kaip ryškios individualybės – charakteriai jie neatsiskleidžia. Charakterių kūrinyje gali visai nebūti. Charakteris – kūrinio meniškumo prielaida. Meistriškai sukurtų, įsimintinų charakterių yra ir bendrojoje, ir vaikų literatūroje, pavyzdžiui, J. Biliūno Joniukas, Lazdynų Pelėdos Petriukas ir Katriukė („Motulė paviliojo“), Šatrijos Raganos Irka („Irkos tragedija“), K. Sajos Raselė, Giedrius, Mikas Plėšikas („Ei, slėpkitės!“) ir kt. Charakteris, kuriame sutelktos grupės žmonių ypatybės, vadinamas tipu. Pagrindinės veikėjų paveikslų kūrimo priemonės yra šios: 1) fabula – viena esminė veikėjo charakteristikos priemonė, 2) veikėjo veiksmai, 3) jo kalba, 4) išvaizda, apranga, 5) kitų veikėjų atsiliepimai, 6) tiesioginė autoriaus charakteristika, 7) aplinka, 8) veikėjo reagavimas į įvykius, kitų veikėjų veiksmus ir išgyvenimus, požiūris į darbą, meną, gamtą, elgesys joje. Veikėjo būdo ypatybę gali išryškinti vardas, pavardė, pravardė (Budreika, Karaliūnas, Iksas ir Ygrekas) ir kt.

Fabula Diduma kūrinio veikėjų turi savo siekius, tikslus; tarp personažų užsimezga, susiklosto įvairūs santykiai, kyla konfliktas, veikėjai imasi vienokių ar kitokių veiksmų. Prasideda kūrinyje vaizduojamo gyvenimo judėjimas, kyla įvairūs įvykiai. Kūrinio „įvykis“ suprantamas šiek tiek kitaip, negu šį žodį įprasta vartoti realiame gyvenime. Kūrinio įvykis – ne visada nuotykis, nepaprastas atsitikimas; įvykiu čia vadinamas ir nežymus personažo poelgis, veiksmas, gestas, judesys. Kūrinyje tokie didesni ar mažesni įvykiai vyksta vienas po kito, vienas įvykis yra kito priežastis. Kūrinio įvykių raida vadinama fabula. Fabula esti tikroviška ir fantastinė, sąlygiška. Dabartinėje literatūroje linkstama derinti sąlygišką ir tikrovišką vaizdavimą, – fabula jungia tikroviškus ir sąlygiškus įvykius (plg. M.Sluckio „Kelionė į kalnus ir atgal“, R.Gavelio „Vilniaus pokeris“, J.Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“, J. Skablauskaitės „Tavo senelė“ ir kt. Fabula – veikėjų veiksmo laukas, jų charakterių formavimosi, likimo istorija. Fabulos įvykiai gali vykti chronologiniu (laiko) nuoseklumu, gali būti sukeisti vietomis ar nuolat, pastoviai kaitaliojami: pirma papasakojama „istorijos“ pabaiga, po to grįžtama į pradžią ar vidurį, vėl peršokama prie paskesnių įvykių ir t. t. Ypač smulkiai suskaidomi ir dažnai kaitaliojami psichologinės, „sąmonės srauto“ prozos įvykiai (plg. A. Bieliausko, M. Sluckio romanų, J. Apučio novelių įvykių išdėstymo tvarką). Fabula yra toks įvykių nuoseklumas, kokį rašytojas kūrinyje pateikia. Vaikų literatūros kūriniuose įvykiai paprastai vyksta laiko nuoseklumu. Grįžimas į praėjusį laiką fabulos viduryje čia yra nesudėtingas, elementarus, – dažniausiai kaip būto išgyvenimo, nuotykio, įvykio prisiminimas. Sudėtingesnė įvykių kaita vaikams trukdytų suprasti kūrinį. Siužetas. Kūrinyje galima išskirti pagrindinius įvykius, t. y. galima pateikti tam tikrą fabulos santrauką, apibendrinimą, schemą. Naujosiose literatūros teorijose šie pagrindiniai įvykiai vadinami siužetu. Taigi siužetas – fabulos apibendrinimas, pagrindiniai jos įvykiai, jos schema. Pavyzdžiui, P. Mašioto apsakymo „Morkos“ siužetą galima taip nusakyti: piemenukai slapčia pasirovė kaimynų morkų – savos buvo neskanios. Bet ir vogtosios nedžiugino: berniukai mažai jų valgė, buvo nesmagūs, jautė kaltę. Kitą dieną kaimynė atsiuntė mergaitę su morkomis piemenukams. Vaikai suprato: kaimynė žino. Tuos apėmė didelė gėda. Prabilo sąžinė. Daugiau prie kaimynų tvoros nebesiartino. Čia pateiktas „Morkų“ siužetas kūrinyje daug smulkiau, plačiau išdėstomas, įvykiai išsamiau vaizduojami, jų pasakojimas kaitaliojamas su veikėjų kalba, – taip sukuriama apsakymo fabula. Taigi fabula – visi kūrinio įvykiai; siužetas – tik pagrindiniai. Tačiau reikia pastebėti, kad „fabulos“ ir „siužeto“ terminų vartojimas literatūros moksle nėra nusistovėjęs. Neretai toks vartojimas, koks buvo čia išdėstytas, apverčiamas aukštyn kojomis: siužetu, atvirkščiai, vadinama detali kūrinio įvykių raida, fabula – tik siužeto schema, planas. Šitokia siužeto samprata formuojama vidurinėse mokyklose, o fabula joje neretai visai neminima. Čia laikomasi tos fabulos ir siužeto sampratos, kuri pateikta „Literatūros teorijos apybraižoje“ ir V. Zaborskaitės „Literatūros mokslo įvado“ vadovėlyje. Pradinėse klasėse (ir šiaip visuomenėje) fabula ir siužetas vadinami turiniu. Šis terminas pripažįstamas ir literatūros moksle. Drauge nurodoma, kad fabula – konkretus (betarpiškas) turinys (konkrečių įvykių raida), kurio paskirtis – perteikti loginį (idėjinį) turinį (tai kitas kūrinio lygmuo), sudaryti pagrindą veikėjų paveikslams atsiskleisti.

Fabulos elementai 10

Fabula organizuojama taip, kad joje išsiskirtų tam tikros grandys, jos elementai – specialų vaidmenį kūrinyje atliekantys įvykiai. Pagrindiniai fabulos elementai yra šie: 1) ekspozicija, 2) veiksmo užuomazga, 3) veiksmo vystymasis, tiksliau – plėtra, plėtotė, raida (iki kulminacijos, kulminacija, po kulminacijos), 4) veiksmo atomazga, 5) epilogas. Ekspozicijos paskirtis – paaiškinti veiksmo pradžios ir raidos aplinkybes, kartais motyvuoti, dėl ko veiksmas kilo. Ekspozicijoje gali būti supažindinama su veikėjais, pasakojama apie jų santykius iki prasidedant veiksmui, bendrais bruožais nusakomos aplinkybės. Užuomazga (veiksmo užuomazga) – įvykis, nuo kurio prasideda kūrinio veiksmas. Užuomazga yra ir konflikto, ir temos plėtotės pradžia. Po užuomazgos prasideda veiksmo vystymasis (plėtotė, raida). Veiksmas gali būti vieningas ir su atsišakojimais, dinamiškas ir lėtas, įtemptas ir silpnas. Vystantis veiksmui, plėtojama tema, išryškinamas konflikto pobūdis, jo slinktis. Veiksmas plėtojamas iki aukščiausio įtampos taško – kulminacijos (lot. culmen – viršūnė). Kulminacijoje labiausiai pabrėžiama kūrinio problema. Kulminacija gali būti kovojančių jėgų santykio pasikeitimo momentas, gali rodyti lūžį veikėjo sąmonėje, jo dvasioje. Nors kulminacija – posūkis į atomazgą, tačiau iki jos dar gali būti ilgas veiksmo vystymosi tarpas. Kita vertus, yra kūrinių, kurių atomazga – tuojau po kulminacijos (gali net sutapti su ja). Atomazga – veiksmo pabaiga, konflikto išsprendimas. Ji paprastai būna vienas gestas, įvykis, viena scena. Epilogas – baigiamoji fabulos (dažnai ir kūrinio) dalis, kurioje pasakojama apie veikėjų likimą praėjus tam tikram laiko tarpui (parai, savaitei, mėnesiui, metams, dešimtmečiams) po veiksmo pabaigos – po atomazgos. Aptarkime lietuvių pasakos – sakmės „Gegužė“ fabulos elementus. Ekspozicijoje glaustai informuojama, kada ir kur atsitiko pasakojamoji istorija, kas jos veikėjai: „Kitą kartą gyveno Lietuvoje bajoras. Jis turėjo dukterį ir tris sūnus“. Kūrinio užuomazga staigi (spiralinė), ekspozicijos neparengta: „Vieną gražų pavasarį kryžiuočiai užpuolė mūsų kraštą“. Toliau – veiksmo vystymasis: viso krašto vyrai išjojo į karą. Išjojo ir trys bajoro sūnūs. Lietuviai sumušė kryžiuočius. Daugelis karžygių grįžo namo. Nuo šio įvykio veiksnio varomąja jėga tampa seselės išgyvenimai: ji laukia brolių, „vis žiūri į tą kelią, kuriuo broleliai nujojo“. Kulminacija meninėmis priemonėmis neryškinama, ji pasakoma paprastai: į kiemelį parbėgo tik brolių žirgai. Toliau – pokulminacinis veiksmo vystymasis: seselė verkė brolelių, paliko tėvų namus, „išėjo į girią ir ilgai ją visą ašarėlėmis laistė, brolių gedėjo“. Atomazga būdinga sakmėms: Perkūnas pagailėjęs pavertė ją geguže. Epilogas: ir dabar pavasarį kukuodama ji brolelių verkia. Kūrinyje fabulos elementai gali būti sukeisti vietomis (dažnai ekspozicija įterpiama į veiksmo vystymąsi), kūrinys gali prasidėti nuo užuomazgos, kulminacijos, net atomazgos, kai kurie elementai gali būti neišryškinti ar praleisti (ne visada kūrinyje yra ekspozicija, epilogas; neretai „peršokama“ ir kulminacija). Fabulos elementai, jų ypatybės, savitumas, išdėstymas ženkliai lemia kūrinio kompoziciją, jo sandarą.

Nefabuliniai kūrinio komponentai Į fabulą dažnai įsiterpia, ją pertraukia įvairūs aprašomieji vaizdai: gamtos, aplinkos, daiktų, figūrų paveikslai. Kadangi jie nėra fabulos – įvykių raidos grandys, vadinami nefabuliniais komponentais. Nefabuliniai komponentai taip pat yra į kūrinį įterpti savarankiški kūriniai (kūrinys kūrinyje): legendos, pasakojimai, anekdotai, baladės, dainos ir kt. Reikšmingas nefabulinis komponentas yra kūrinio pavadinimas. Gamtos vaizdai esti veiksmo fonas (įvykiai nuo gamtos nepriklauso) ir veiksmo motyvas: gamta verčia veikėjus vienaip ar kitaip elgtis, imtis naujų darbų ir pan. Pavyzdžiui. K. Sakalausko-Vanagėlio apsakyme „Kaip gandrai savo vaikus myli“ fabulos priežastis yra gamtos reiškinys: „Perkūnas uždegė kluoną...“ Gamtos vaizdai yra ta sritis, kurioje gali reikštis veikėjų nuotaikos, išgyvenimai, vienoks ar kitoks reagavimas į ją. Peizažai veikia skaitytojų jausmus, būdą, moko stebėti ir matyti grožį gamtoje. Dažnai piešiami vaizdingais posakiais ir žodžiais, supoetinta kalba, jie leidžia skaitytojui pajusti žodžio, vaizdo ir jausmo vienovę. Jau trečiokai intensyviai mokomi išskirti iš skaitomo teksto gamtos vaizdus, stebėti gamtos reiškinius ir tai, kaip rašytojai, poetai tuos reiškinius vaizduoja (kokius žodžius ir posakius vartoja), kam jie reikalingi kūrinyje. Be kitų dalykų, pradinių klasių mokiniai stebi gamtos spalvas ir paukščių, gyvulių balsus, mokosi jų pamėgdžiojimų žodinėje kūryboje. 11

Pavadinimas. Paprastai kūriniai vienaip ar kitaip pavadinami. Be pavadinimų gali būti publikuojami tik eilėraščiai, kiti smulkieji žanrai: skaičiuotės, miniatiūros ir kt. Ne vienas įžymus rašytojas yra kalbėjęs apie tai, kaip sunku rasti kūriniui norimą ir tinkamą pavadinimą. „Pavadinimo parinkimas – tikros kūrybinės kančios“ (K. Paustovskis). Rašytojai siekia, kad pavadinimas išreikštų tai, kas yra esminga kūrinyje, siekia, kad jis būtų ekspresyvus (išraiškus), poetiškas, lakus, kad keltų tam tikrą skaitytojo nuotaiką, jį sudomintų kūriniu, žadintų norą skaityti. Taigi pavadinimas savaip propaguoja kūrinį, drauge padeda skaitytojui jį teisingiau suvokti. Vienas pagrindinis skaitymo pamokų darbas yra pavadinimo kūriniui (ar jo dalims) parinkimas, autoriaus pateikto pavadinimo svarstymas, bandymas rasti kitokį pavadinimą („Kaip dar galima pavadinti šį kūrinį?“). Dažniausiai į pavadinimą iškeliama kūrinio tema, pavyzdžiui, K. Maruko „Vasaros linksmybės“, V. Palčinskaitės „Žiema artėja“, K. Binkio „Kiškių gegužinė“, K. Sakalausko-Vanagėlio „Teisingumas“, V. Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“ ir kt. Tačiau pavadinimas išreiškia ne vien temą. Pavadinimuose atsispindi ir kitos kūrinio sistemos. Pavadinime gali būti pasakyta problema, pavyzdžiui: K. Sajos „Kaip greičiau užaugti“, K. Sakalausko-Vanagėlio „Ar gerai padalijo“, Vytės Nemunėlio (B. Brazdžionio) „Ar pavasaris jau“ ir kt. Čia pat reikia pridurti, kad klausimu gali būti nusakyta ne tik problema, bet ir tema, pavyzdžiui, K. Borutos „Ką žiemkenčiai rugiai kalba“, pasaka „Kaip vilkas užsimanė duonos išsikepti“ ir kt. Vaikų literatūroje dažnokai pasitaiko pavadinimų, kurie išreiškia kūrinio idėją, pavyždžiui, K. Binkio „Dirbk ir baiki“, A. Zurbos „Išmeskit narvelį“, Just. Marcinkevičiaus „Yra vienas žodis“, V. Dautarto „Nelieskit pakalnutės žiedo“ ir kt. Dažnai kūriniai pavadinami pagrindinio veikėjo vardu, pavarde ar tik vienu jų. Dar dažniau į pavadinimą iškeliama esminė pagrindinio veikėjo ypatybė (viena ar su vardu, pavarde), nusakomas pagrindinis jo būdo ar išorės bruožas, pavyzdžiui: Žemaitės „Marti“, V. Petkevičiaus „Kodėlčius“, K. Binkio „Atsiskyrėlis Antanėlis“, J. Biliūno „Joniukas“, P. Cvirkos „Juodoji tetulė“, V. Dautarto „Miškinukas ir senelis Kaukas“, S. Gedos „Praniukas pramaniūgas“, Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas“ ir kt. Kartais pavadinimas pasako vienokią ar kitokią veiksmo, išgyvenimo, lyrinio vyksmo aplinkybę: K. Maruko „Prieš lietų“, Maironio „Kur bėga Šešupė“, S. Nėries „Rudenio arimuos“, V. Miliūno „Prie ledo kalno“ ir kt. Pavadinimas gali nurodyti ir žanrą: „Padavimas apie Kęstutį ir Birutę“, B. Sruogos „Giesmė apie Gediminą“, J. Aisčio „Lopšinė“ ir kt. Estetine verte išsiskiria „pavadinimo ironija“. Yra pavadinimų, kurių reikšmė priešinga kūrinio pobūdžiui, turiniui, konflikto baigčiai; pavadinimo forma nebeatitinka turinio. Ironija jungia konfrontuojančius dalykus – pavadinimo turinį ir kūrinio turinį, suteikdama jiems meninės gilumos. Tokių pavadinimų pavyzdžiai: J. Janonio „Kumečio daina“ (turinys artimesnis raudai, skundui), K. Maruko „Auksarankė“ (mergaitė gražiai siuvinėjo, tačiau nemokėjo įsisiūti sagos), K. Anderseno „Nauji karaliaus drabužiai“ (kurių nebuvo), O. Milašiaus „Dangus griūva“ ir kt. Pavadinimo formos būna įvairios: tiesioginiai, klausiamieji, šaukiamieji, nominatyviniai, nepilnieji ir kitokie sakiniai (V. Palčinskaitės ���Atsargiai! Mašina!“, J. Degutytės „Pelėdžiuko sapnas“, A. Matučio „Aš – pasauliui“ ir kt.). Antraštės esti tiesioginės ir perkeltinės reikšmės (perkeltinės: P. Širvio „Neužgesk, saulele“ (žodis mamai), V. Mykolaičio-Putino „Į užburtą šalį“ (žiemos grožis), A. Pociaus „Du gaidžiai“ (besipešantys berniukai) ir kt. Šios įvairovės mokytojas neturi išleisti iš dėmesio, aptardamas mokinių sugalvotus kūrinių, jų dalių, pasakojimų pavadinimus.

Kūrinio kompozicija Kūrinio kompozicijos sritis – vaizduojamasis pasaulis (antrasis struktūrinis sluoksnis). Kalba kompozicijai nepriklauso, o loginis sluoksnis yra tos sistemos, kurias kompozicija turi padėti išreikšti. Kompozicija – kūrinio dalių (komponentų) išdėstymas, suderinimas, sutvarkymas siekiant sukurti vieningą meninį paveikslą. Kompozicijai priklauso ir vidinė kūrinio sandara, ir išorinis jo sutvarkymas. Vidinė sandara – tai visų pirma veikėjų parinkimas, jų sugrupavimas, supriešinimas. Gera kompozicija reikalauja, kad kūrinyje veikėjų nebūtų per daug, kad jie vienas kito nedubliuotų, kad kiekvienas būtų kitoks, kiekvienas išreikštų kitą, savą problemą, motyvą; reikalauja, kad fabula ilgam nepaliktų be pagrindinio veikėjo ir t. t. 12

Kompozicijai priklauso ir veiksmo, konflikto, fabulos organizacija (įvykių sekos nuoseklumas, fabulos elementų išdėstymas, jų sukeitimas), taip pat aprašomųjų vaizdų struktūra, vieta kūrinyje, dydis ir t. t. Svarbiausias kompozicijos klausimas – motyvacija. Kiekvienas veikėjas, kiekvienas komponentas, mažiausias kūrinio elementas, anot literatūros mokslininko J. Ambrazevičiaus, turi atsakyti į klausimą, kam jis reikalingas kūrinyje, kam jis pavartotas, – kitaip tariant, kiekvienos detalės buvimas kūrinyje turi būti motyvuotas. Taip pat turi būti motyvuotas kiekvieno veikėjo poelgis, gestas, emocija (mokiniai motyvą randa atsakydami į klausimą, kurio semantinis centras kodėl?). Kiekvieno kūrinio kompozicija kitokia, priklausanti nuo autoriaus sumanymo, nuo to, „ką jis laiko esant gražu ir įspūdinga“ (V. Zaborskaitė). Komponuodamas kūrinį, autorius stengiasi kuo geriausiai išreikšti turinį. Kompozicijos savitumas priklauso ir nuo žanro: vienokia yra stambių veikalų – romanų, epopėjų, kitokia pasakos, apsakymo, poemos, baladės, dar kitokia lyrikos kūrinio, kuriame išreiškiamos atskiros išgyvenimo akimirkos, kompozicija. Kompozicija ne tik vidinis elementų suderinimas, jų jungimas, bet ir išorinis kūrinio sutvarkymas, tam tikras skaidymas: epinių veikalų suskirstymas tomais (dalimis, knygomis), skyriais, poskyriais, skirsniais, pastraipomis; dramos – veiksmais (aktais), paveikslais, scenomis; lyrikos – posmais. Šitoks skirstymas nėra formalus – jis priklauso nuo turinio, motyvų. Pradinėse klasėse tarp įvairių darbų su tekstu ženklią vietą užima kūrinio skirstymas dalimis. Šis darbas – kūrinio kompozicijos analizė. Skirstydami kūrinį dalimis, nurodydami dalių ribas, „sugalvodami“ dalims pavadinimus (nuo trečios klasės – taiklius ir gražius), mokiniai analizuoja kūrinio sandarą, drauge stengiasi geriau kūrinį suprasti, giliau jį įžvelgti.

Kompozicijos formos (komponavimo modeliai) Nors kiekvieno kūrinio kompozicija savita, individuali, grožinėje literatūroje yra susiklosčiusios įvairios jos formos, susidarę tam tikri modeliai, kaip sintaksėje yra sakinių modeliai. Kompozicijos formos priklauso nuo vaizduojamojo pasaulio savybių, kūrinio turinio, žanro ir kitų veiksnių. Populiariausios kompozicijos formos yra šios: 1. Linijinė (linearinė) kompozicija. Ji grožinėje literatūroje bene dažniausia. Tai kompozicija kūrinių, kuriuose veikia keletas pagrindinių veikėjų, susijusių su visais fabulos įvykiais, pvz., Žemaitės „Marti“, B. Vilimaitės „Gamtos pamoka“, A. Pociaus „Du jauni ir trys seniai“, Vaižganto „Nebylys“ ir kt. 2. Daugiaplanė (daugiafabulinė, daugiasiužetinė) kompozicija būdinga stambiems veikalams – romanams, epopėjoms, tokiems kaip L. Tolstojaus „Karas ir taika“, Dž. Golsvorčio „Forsaitų saga“ ir pan. Šios kompozicijos kūriniuose veikia daug veikėjų, turinčių savą fabulos liniją, kartais net nesusijusią su pagrindiniais įvykiais. 3. Koncentrinė kompozicija būdinga kūriniams, kurių centre – vienas veikėjas; kiti veikiantys asmenys plačiau nevaizduojami, yra šalutiniai, epizodiniai. Ši forma dažna poemose, novelėse, pvz., V. Krėvės „Skerdžius“, K. Binkio „Atsiskyrėlis Antanėlis“, A. Vienuolio „Paskenduolė“, Šatrijos Raganos „Irkos tragedija“ ir kt. 4. Novelinė kompozicija būdinga kūriniams, kurių skyriai savarankiški, sąlyginai baigti; vidinė sąranga griežta, disciplinuota; iškelti iš kūrinio tokie skyriai gali funkcionuoti kaip savarankiški kūriniai – apsakymai, novelės, pvz., J. Baltušio „Parduotos vasaros“, M. Katiliškio „Užuovėja“, V. Krėvės „Raganius“, V. Miliūno „Evalduko metai“, K. Sajos „Ei, slėpkitės!“, V. Petkevičiaus „Kodėlčius“ ir kt. 5. Rėminė kompozcija (aprėminimas) būdinga kūriniams, kuriu pagrindinė fabula pasakotojo pateikiama ne tiesiog, o įterpiama į tam tikrus „rėmus“. Tuos „rėmus“ gali sudaryti pasakotojo samprotavimai vienokia ar kitokia tema (pvz., M. Sluckio „Suominis“, A. Žukausko „Duona“), įvestas kitas pasakotojas, kai autorius yra tik tarpininkas tarp jo ir skaitytojo (Šatrijos Raganos apsakymas „Iš daktaro pasakojimų“), pradžioje ir pabaigoje nusakyta pasakojimo situacija (J. Biliūno „Žvaigždė“) ir pan. 6. Grandininė kompozicija dažna tautosakoje, vaikų literatūroje. Veiksmas vyksta grandine: pradinis motyvas kartojamas plečiant veikėjų ratą (liaudies pasakos „Ropė“, „Žvirblis ir kietis“, O. Milašiaus „Dangus griūva“ ir kt.) arba klausimais ir atsakymais išryškinant gyvenimo reiškinių priklausomybę vienas nuo kito (liaudies pasaka „Katinėlis ir gaidelis“, J. Avyžiaus „Gražuolis namas“, „Pavasariui atėjus“ ir kt.) Paprastai šios kompozicijos kūriniai žaismingi, „lengvi“. 13

7. Gradacinės kompozicijos savybė – vaizdų platėjimas arba siaurėjimas, veiksmų, minčių stiprėjimas arba silpnėjimas, pvz., V. Kudirkos „Gražu, gražiau, gražiausia“, J. Janonio „Neverkit pas kapą“ ir t. t. Gradacija dažna liaudies pasakose, kurių veikėjai į veiksmą įtraukiami pagal dydį (pelytė, kiškelis, lapė, vilkas, meška), amžių, būdo, asmens ypatybę (vyriausioji graži, jaunesnioji gražesnė, jauniausioji gražiausia ir t. t.). Kompozicijos formų yra daugiau. Jos gali įvairiai jungtis, kryžiuotis. Kompozicijos formų pažinimas taip pat teikia daugiau galimybių išsamesniam, gilesniam kūrinio suvokimui.

Kūrinio laikas ir erdvė Vaizduojamasis pasaulis egzistuoja laike ir erdvėje. Laiką galima aptarti įvairiais aspektais. Tam tikrą laiką užima fabulos įvykiai, vaizduojamoji istorija, – tai fabulos laikas. Pavyzdžiui, Žemaitės „Marčios“ fabulos laikas trunka maždaug vienerius metus – nuo rudens, kai Vingis pranešė žmonai sumanęs apvesdinti sūnų, iki kito rudens – Katrės mirties. V. Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ fabuloje sutelktas maždaug poros dešimtmečių laikas. Fabulos laikas gali nesutapti su fabulos pateikimo, jos pasakojimo laiku. Realios tikrovės laikas fabuloje „suspaudžiamas“, įvykius vaizduojant, praleidžiami didesni ar mažesni laiko tarpai, ir kelis dešimtmečius apimančios fabulos pasakojimas ar jos vaizdavimas dramoje – spektaklyje trunka keletą valandų. Pavyzdžiui, A. Bieliausko „Kauno romane“ vaizduojamasis (fabulos) laikas yra 13-14 metų, o romaną galima perskaityti per keliolika valandų – tiek trunka įvykiu pasakojimas kūrinyje. Fabulos ir pasakojimo laikas nesutampa dar ir ta prasme, kad vaizduojami įvykiai gali būti vykę daug anksčiau, negu apie juos pasakojama. Neretai fabulos laikas pateikiamas kaip pasakotojo atsiminimas (A. Vienuolio „Iš mano atsiminimų“, P. Cvirkos „Cukriniai avinėliai“ ir daug kitų). Epo kūriniai dažniausiai kelia būtojo laiko pojūtį, nors įvykiai pasakojami gramatinėmis esamojo laiko kategorijomis. Didelė distancija tarp fabulos įvykių ir jų pasakojimo yra istorinės tematikos kūriniuose. Kūrinyje laikas gali būti neminimas, atvirai nepasakomas, tačiau slenka įvykiai, keičiasi žmonės, aplinka ir taip realizuojama laiko tėkmė. Yra kūrinių, kurių veikėjai, patyrę daugybę nuotykių, klajoję ilgus metus, kūrinio pabaigoje išlieka nepasikeitę, tokie pat kaip įvykių pradžioje. Dažniausiai nesikeičia pasakų personažai. Kūriniai, kuriuose neišryškintas laikas arba nėra epochos požymių, vadinami anachronistiniais (gr. ana ... – atgal, chronos – laikas). Kūrinio laikas gali slinkti tokiu nuoseklumu, kokiu jis eina realybėje (chronologine tvarka), ir gali būti laiko ir įvykių sukeitimai – inversijos: rašytojui gali atrodyti esant reikalinga pirma papasakoti istorijos pabaigą, po to grįžti į jos pradžią ar vidurį ir pan. Kai kuriuose kūriniuose į pirmą vietą iškyla vadinamasis herojaus (veikėjo) laikas. Su šiuo laiku gali būti susijusios kūrinyje sprendžiamos problemos. Antai brolių Grimu pasakoje „Senelis ir anūkas“ susiduria trys kartos – senelis, tėvai, anūkas; sprendžiamos poelgio su nusenusiu tėvu problemos. Senatvė, bejėgiškumas tampa kliuviniu vaikams, ir jie nutaria seneliu nusikratyti. Akis atveria anūkas, kuris dar mokosi gyvenimo, seka tėvų pavyzdžiu. Kiekvieno kūrinio laikas yra savitas, individualus. Pradinių klasių mokinių dėmesys nuolat kreipiamas į metų (ciklinį) laiką. Metų laikas yra daugelio jų skaitomų kūrinių tema (pvz., Maironio „Pavasaris“, B. Brazdžionio „Vasarėlė“, V. Palčinskaitės „Vasaros vardai“ ir kt.). Mokiniai aptaria paros laiką, jeigu jis ryškus skaitomame kūrinyje, pvz., S. Gedos „Vakaras prie televizoriaus“, V. Palčinskaitės „Žydras puodelis“ (vakaras), K. Maruko „Žuvytė“ (rytas) ir t. t. Fabulos, veikėjų laikas aptariamas drauge su įvykiais, atskirai jo nepabrėžiant. Įvairiai konstruojama ir vaizduojamojo pasaulio erdvė. Ji gali būti tikroviška ir sąlygiška – fantastinė, mitinė. Kai kuriais atvejais erdvė esti tik veiksmo vieta, glaudžiau su turiniu nesusieta (pvz., namų ruošos kabinetas B. Vilimaitės aps. „Makaronų sriuba“), tačiau dažniausiai ji integruoja į turinį. Antai K. Borutos romano „Baltaragio malūnas“ erdvė – fantastinė, sąlygiška, glaudžiai susijusi su turiniu. Vertikalieji erdvės matavimai atitinka mitinio pasaulio medžio tris juostas: apatinė juosia – paežerės maurai, ežero ir pragaro gelmės, Pinčuko karalystė – blogio buveinė; vidutinė juosta – malūnas ant aukšto ežero kranto – skardžio, tai centrinė veiksmo vieta, pakylėta ir labai nesaugi, trapi kaip ir žmonių gyvenimas; viršutinė juosta – tik laimės vilionė, – tai malūno sparnai, ant kurių kaip paukštis nori pakilti ir Marcelė, ir Jurga, tai žvaigždėta padangė, į kurią klysta laimės besiilgstančių veikėjų akys ir mintys. 14

„Baltaragio malūno“ horizontaliosios erdvės nusidriekia nuo namų „į visą pasaulį“, kur klajoja Girdvainis, ieškodamas savo žirgų (namų ir pasaulio opozicija). Nuo turinio labiausiai neatskiriamos apgaulingos erdvės, kuriose paskui savo obuolmušius blaškosi Girdvainis, girdėdamas tariamą žirgų žvengimą. Erdvė gali būti atvira „aukšta, plati, kosminė“ (V. Zaborskaitė) ir uždara – patalpos ribojama. „Baltaragio malūno“ esmingesnė, efektyvesnė yra atviroji erdvė, tačiau veiksmas vyksta ir uždaroje erdvėje – malūne, kalvėje, karčiamoje. Erdvė gali būti abstrakti ir konkreti, apibrėžta, lokalizuota. Pvz., Maironio miniatiūros „Suolelis miške“ erdvė atvira, konkreti – tai poeto pamėgta vietelė prie Krekenavos. Dar labiau erdves sukonkretina įvardyta veiksmo vieta, pvz., J. Biliūno „Piestupys“, S. Nėries „Širvinta“, Vaižganto „Vilniaus pilies pasaka“ ir kt. III. Materialusis sluoksnis, arba kalbinė raiška (raiškos planas). Materialusis sluoksnis suvokiamas pojūčiais – jis girdimas.

Grožinės literatūros kalba (materialusis sluoksnis - raiškos planas) 1. Bendros pastabos 2. Fonetinė kalbos organizacija 3. Poetinė leksika 4. Poetinė sintaksė 5. Intonacija 6. Tekstas

Bendros pastabos Kalba aptarnauja įvairias žmogaus veiklos sritis. Kiekviena veiklos sritis diktuoja kalbai – fonetikai, leksikai, sintaksei – savus reikalavimus. Taip susidaro vadinamieji funkciniai stiliai: mokslinis, administracinis (kanceliarinis), publicistinis (spaudos), bažnytinis (liturginis), buitinis (šnekamasis) ir meninis. Pagrindinė meninio stiliaus vartojimo sfera – grožinė literatūra. Meninis funkcinis stilius – tai grožinė kalba. Jos savitumą lemia tai, kad ji skirta vaizdui sukurti. Viena ryškiausių grožinės kalbos ypatybių yra vaizdingumas. Grožinėje kalboje intensyviau negu kituose stiliuose vartojamos vaizdinės kalbos priemonės, įvairios grafinės, fonetinės, leksinės sintaksinės figūros. Be vaizdingumo, kitos grožinės kalbos ypatybės yra emocionalumas, ekspresyvumas (raiškumas). Grožinėje kalboje ne visada siekiama loginio žodžio pavartojimo tikslumo: žodis, jo formos kuo tinkamiausiai turi išreikšti norimo sukurti vaizdo niuansus. Pavyzdžiui, frazė „Žemai – tik žemė, iki juodo kaulo nutrypta“ (O. Baliukonytė) meniškai tiksli, tačiau jokiame kitame stiliuje negali būti pasakyta, nes neturi loginio, dalykinio tikslumo. Dar nelogiškesnė galėtų atrodyti M. Martinaičio frazė „Gimiau duonkubily / kada šimtas metų sukako / aplink žemę“ Tačiau ir ši frazė paklūsta meninei kūrinio logikai. Taigi grožinėje kalboje galimi tam tikri meniniai „iškraipymai“ – neįprastai pavartoti žodžiai, jų formos, sintaksės, net grafiniai netikslumai. Yra kūriniu, parašytų be skyrybos ženklų, vien mažosiomis raidėmis: ašara dievo aky Lietuva ką tu veiki nieko tavęs neprašau tik nenutildama šauk volunge šauk ąžuole akmeniu kelio gale (Just. Marcinkevičius)

J. Vaičiūnaitė Juslės šauksmą J. Janoniui mirus ekspresyviai išreiškia šitaip: Juuuuuuuuuuliauuuuu... Tačiau vaikų literatūroje šitokios figūros, alogizmai vartojami saikingai, santūriai: vaikams dar reikia mokytis taisyklingos kalbos, o vienoks ar kitoks stilistinis efektas gali juos klaidinti. Kūrinių vaikams kalba paprastai esti vaizdinga, emocionali, lanksti, gyva. Jos intonacijos lanksčios, o ji pati infantiliška: trumpasakė, elementarių, paprastų sintaksinių konstrukcijų. 15

Skaitydami grožine literatūrą, vaikai ne tik turtina, tobulina savo kalbą, bet ir stebi jos grožį, skambumą, neįprastus pasakymus, įdomias formas, vaizdingus posakius, išmoksta vieną kitą poetikos sąvoką („maloniniai žodžiai“, „vaizdingi žodžiai“, „vaizdingi posakiai“).

Fonetinė kalbos organizacija Grožinėje kalboje, ypač eiliuotoje, yra reikšminga fonetinė organizacija. Geros kalbos privalumas – eufonija, t. y. sklandus, darnus, lengvas, įtaigus teksto skambėjimas. Kuo daugiau tekste balsių, dvigarsių, skardžiųjų priebalsių, tuo skambesnė kalba. Sklandumą didina subalansuoti, tinkamai išdėstyti kirčiai. Sklandumo sumetimais vengtinas sunkesnės artikuliacijos garsų susidūrimas. Pavyzdžiui, frazė „Žemė kėlė žolę“ sklandesnė už fraze „Žvaigždžių sąmyšis“ (P. Keidošiaus knygos pavadinimas). Arba palyginkime šių posmų fonetinį skambėjimą: Eikš, vėželi, Smilgos, ramunėlės Eikš, vėželi, Linksta pakelėm. – Jis į ežerą ropoja. Ir vaikų galvelės Eikš greičiau, rėply, Marguoja gėlėm. Arba ežerą padegsim, (S. Nėris) (S. Geda)

S. Nėries posmo garsynas geriau išbalansuotas už S. Gedos. Kūrinių, ypač poezijos, kalboje dažnai vartojami meniniu atžvilgiu tikslingi, „specialūs“ garsų pakartojimai, kurie išryškina akustines vaizdo savybes, imituoja tikrovę ar tik atkreipia skaitytojo dėmesį į panašiai skambančių žodžių derinius. Kalbos garsų grupavimas ir išdėstymas tekste siekiant sukelti meninį įspūdį vadinamas instrumentuote (instrumentacija). Instrumentuotei vartojamos fonetinės figūros: aliteracija, asonansas, onomatopėja. Šias figūras dažnai remia garsažodžiai („nutalandavo, nudalandavo varpai“), rimai. Aliteracija – vienodų ar panašiai skambančių priebalsių kartojimas kalboje: „Rymo ramunėlė rudenio arimuos“ (S. Nėris). Asonansas – balsių, dvibalsių kartojimas, sutelkimas: „smėly plakas pavargusi marių banga“ (A. Venclova). Garsas „a“ – vokalizmo viršūnė – tinka platumos, atvirumo, tęstinumo įspūdžiui sustiprinti. Kalboje dažniausiai kartojami ne tam tikri balsiai ar priebalsiai, o garsų junginiai: „Pilkai plevena pelenų spalva“ (Just. Marcinkevičius). Šioje frazėje kartojami įvairus garsų, p, l, v, e, a junginiai. Stilistikoje ar poetikoje įsitvirtinusio termino tokie junginiai neturi. Kai kuriuose leidiniuose jie vadinami taip pat aliteracija, fonetine metafora ir dar kitaip, pvz., „Šile kaip širdy šiluma / po sąmonės samanom slepias“ (Just. Marcinkevičius). Onomatopėja – tikrovės (gamtos, darbo, technikos) garsų pamėgdžiojimas: „Egį antys „pry!“ „pry!“ „pry!“ priskridę į liūną“... (A. Baranauskas); „Gegutė kukuoja „ku-kū“ miške“... (Maironis); „Kalvėje žarijos dega – / Žū, žū, žū!“ (T. Tilvytis). Taigi instrumentuotė gali atkurti piešiamo vaizdo skambesį. Pavyzdžiui, P. Vaičiūno posme girdime dalgių pievoje žvangėjimą: Žolę žalią, žolę jauną Žvangios dalgės žvangiai pjauna ... Fonetinių derinių kartojimais grįsta greitakalbių struktūra: „Geri vyrai geroj girioj gerą girą gėrė“... Daugelio skaičiuočių turinys – taip pat vienokie ar kitokie garsų deriniai: Iki, daki, aus, raus, bus medaus. Suri, buri, bakst. Vaikai mėgsta skambius garsų pamėgdžiojimus. Ieško ir kuria fonetizuotus žodžių priedėlius (kiškis piškis, šarka karka, lapė snapė ir kt.).

Poetinė leksika Grožinė kalba remiasi visa bendrinės kalbos (ir tarmių) leksika, istorine ir socialine žodžių įvairove. Charakteriui, laiko koloritui sukurti vartojami archaizmai, profesionalizmai, svetimybės ir kiti „kalbos užribio“ žodžiai, mokslinės sąvokos. Loginių sąvokų, tarptautinės leksikos nevengia ir lyrika, ypač dabartinė. Grožinė kalba operuoja plačia ir įvairia menine leksikos priemonių sistema, kurią sudaro ekspresiniai žodeliai (jaustukai, ištiktukai), vaizdingi veiksmažodžiai, deminutyvai, sinonimai, antonimai, homonimai, epitetai, palyginimai, įvairūs tropai. 16

Vaizdingi veiksmažodžiai nėra perkeltinės reikšmės žodžiai (tropai), jie priklauso sisteminių sinonimų grupei: „Ore (...) šmaikščiojo kregždutės“... (Šatrijos Ragana); „Griežlyte, griežlele, / Skardenk iš arti“ (M. Vainilaitis); „Grioveliais jau gurgia vanduo“ ... (M. Sluckis); „Šakom risnojo voveraitė“ (E. Mieželaitis). Vaizdingi veiksmažodžiai konkretina veiksmą ir jo atlikėją, tikslina vaizdą. Deminutyvai – mažybiniai, maloniniai žodžiai. Jie suteikia kūriniui švelnų, malonų koloritą. Deminutyvai – vienas pagrindinis tautosakos dainų poetikos elementas, susijęs su lyrine dainos stichija: „Naujas ratelis, / Šilkų kuodelis, / O verpėjėlė / Kaip lelijėlė“. Literatūroje pasitaiko ir ironiškųjų deminutyvų: „Ramoška išvaikė giminėles brangius“ (J. Baltušis). Epitetas įvardija daikto požymį, veiksmo ypatybę, išreiškia kalbančiojo santykį su tuo, apie ką kalbama. S. Nėries posme „Prie jos koją slidžiai / Prisiglaudus staiga / Sudejavo gūdžiai / Kruvinoji banga“ epitetai yra ne tik „kruvinoji“, bet ir „slidžiai“, „staiga“ (įvardija žodžio „prisiglaudus“ ypatybes), taip pat „gūdžiai“ (nurodo veiksmo „sudejavo“ ypatybę). Epitetai labai įvairūs, dėl to jie įvairiai grupuojami, klasifikuojami. Vienose literatūros epochose buvo mėgstamos vienos, kitose – kitos epitetų rūšys. Tautosakoje mėgstami pastovieji (nuolatiniai) epitetai („mėnuo tėvelis“, „mergelė lelijėlė“, „rūta žalioji“, „močiutė sengalvėlė“, „bėras žirgelis“ ir kt.). Maironis tęsė klasicizmo tradiciją, vartodamas puošybinius ir idealizuojančius epitetus („aukso stygos“, „kanklės auksinės“, „aukso lyra“, „giesmės auksinės“, „kapai milžinai“, „žvaigždės sidabrinės“, „skaisčios bangos“). Puošybinių epitetų apstu romantikų, simbolistų kūryboje, kur jie išreiškia aukštus siekius, dvasios polėkius, dvasios būseną („vėjas laisvūnas“, „vylingi sapnai“, „alpstantys jausmai“, „aidai šimtastygiai“, „rausvos svajonės“, „skliautai žvaigždėti“, „balti bokštai“, „meilė ugniažiedė“ ir kt.). Pravartu įsidėmėti vaizdinius ir emocinius epitetus, nes mokykloje jų prasmė turėtų būti skirtingai aiškinama. Vaizdiniai epitetai dalykiški, – jie pažymi objektyvias, konkrečias ypatybes: „įdėta uola“, „šaltas plienas“, „ūksmingi gojai“, „žalios pievos“, „baltas smėlis“, „tankus vasarojus“, „brandi varpa“ ir kt. Emociniai epitetai išreiškia kalbančiojo santykį su tuo, apie ką kalba, subjektyvų vertinimą, individualų įspūdį: „viesulai padaužos“, „motulė žemė“, „baltas miestas“, „sidabrinės ražienos“, „namai baltakepuriai“, „žemė šventa“, „broliai vargdieniai“, „debesėliai auksavilniai“. Arba štai veiksmo ypatybę žymintys Just. Marcinkevičiaus epitetai: „plaukia upė – giliai negiliai“; „linguoja lygumos lengvai, liūdnai“. Palyginimas – dviejų reiškinių sugretinimas siekiant ekspresyviau, vaizdingiau nusakyti to, kuris lyginamas, ypatybes. Palyginimas – dvinarė konstrukcija. Ją sudaro dalykas, kuris lyginamas (tema), ir dalykas, su kuriuo lyginama (vaizdas). Dažnai pasakomas ir lyginimo pagrindas: „Spurgos sunkios, nelyginant pušies kukučiai“ (M. Katiliškis); spurgos (tema) lyginamos su pušies kukučiais (vaizdas), lyginimo pagrindas – sunkios. Lyginimo pagrindas gali būti nepasakytas, numanomas: „Kuliamoji drebėjo, lyg perkūnų spardoma“ (M. Katiliškis); lyginimo tema – „drebėjo“ (veiksmas); lyginimo vaizdas – „lyg perkūno spardoma“; lyginimo pagrindas tik apytikriai numanomas (labai, baisiai, smarkiai ir pan.). Palyginimo nariai sujungiami jungtukais kaip, lyg, nelyginant, tarytum, it. Dažnai lyginimo vaizdas nusakomas glausčiau – įnagininko linksniu: „Gula prie slenksčio staiga / Baltom avytėm pūga“ (J. Degutytė). Įnagininką galima pakeisti palyginamąja grupe („kaip baltos avytės“). Yra ir neigiamas palyginimas: „... Ir šokteli į orą iš dobilienų ne žiogai (tema), o maži žali lėktuvai“ (J. Aputis). Tropai – tai perkeltinės reikšmės žodžiai. Pavyzdžiui, sakinyje „Dar kalbasi giria su dangumi“ J. Degutytė žmogaus savybę („kalbasi“) suteikia gamtos reiškiniams. P. Drevinis eilutėse „Tėviškėlės soduos noksta / Rudenėlis geltonasis“ gamtos, augmenijos savybę perkėlė į rudenį – taip sukonkretino laiką, kuris šiaip yra abstraktus. Tropui atsirasti reikalingas kontekstas (vienas žodis, frazė, sakinys ar didesnis tekstas), nes tik žodinėje aplinkoje susidaro kurio nors žodžio (ar jų grupelės) perkeltinė reikšmė. Pavyzdžiui, atskirai pasakytas žodis „ilsisi“ dar nėra tropas – perkeltinė reikšmė išryškėja tik sakinio kontekste „Ilsisi seni laukų padargai“... (Just. Marcinkevičius). Yra įvairių žodžių reikšmės perkėlimo būdų – įvairių tropų. Pagrindiniai tropai yra metafora ir metonimija. Metafora (gr. metaphora – perkėlimas) – žodis, pavartotas perkeltine reikšme remiantis daiktų, veiksmų panašumu. Vartodami metaforą įžvelgiame vienokį ar kitokį daiktų, veiksmų panašumą. 17

Tikrasis daikto ar veiksmo pavadinimas nutylimas, jo vietoje pasakomas pavadinimas to reiškinio, su kuriuo lyginama. Pavyzdžiui, užuot pasakiusi „Saulė apšviečia pusnis“, J. Degutytė saule įasmenina: „Saulė bėga per pusnis“ ... Vaizdas gyvesnis, dinamiškesnis. Panaši ir kitų metaforų technika. Palyginkime: „Jau sėlina, atbrenda, atmauroja pavasaris“ (M. Katiliškis); „Burnelė žydi, dainuoja akys“ (J. Degutytė); „Gili drama pradėjo graužti valdovą“ (Just. Marcinkevičius); „Bunda žemė, ir daigas dainuodamas kalas“... (B. Brazdžionis); „Tik pienė pagriovy iškėlusi saulytę “... (J. Degutytė). Metonimija (gr. metonymia – vardo pakeitimas) – žodis, pavartotas perkeltine prasme remiantis daiktų ryšiu: „Braido pievą kojos basos“ ... (P. Vaičiūnas). „Kojos“ šioje frazėje pakeičia žodį „žmogus“, t. y. kūno dalies pavadinimas pavartotas vietoje visumos. Vytės Nemunėlio frazėje „Ant šakų pumpurėlis pakilo“ daugiskaita (pumpurėliai) pakeista vienaskaita. Gali būti pasakytas daikto vardas vietoj jo turėtojo: „Šaligatviu artėja įvairiaspalvių skėčių pulkelis“ (J. Mikelinskas), autorius vietoj kūrinio: „Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau“ ... (S. Nėris), vieta atlikėjo vietoje: „Čirena, gieda, ulba, ryliuoja kiekvienas krūmas, kiekviena medžio šakutė“ (J.Baltušis). Kiti tropai – simbolis, alegorija, hiperbolė, ironija, perifrazė ir t. t. – yra įvairios metaforos ir metonimijos atmainos. Pavyzdžiui, A. Matučio eilutėse „Dar šimtą metų, / Sengalvėle, / Žydėki mums, obelėle!“ išdidinamas linkėjimas močiutei gyventi ilgai – „dar šimtą metų“! Šie žodžiai – metoniminė hiperbolė (sąvokas „ilgai – šimtą metų“ sieja vidinis ryšys). Eilutėse „Sapnuojas – balandžiui iš snapo / alyvos šakelę atims...“ (Just. Marcinkevičius) „balandis“, „alyvos šakelė“ – metaforiniai simboliai, o Maironio frazėje „Paimsim arklą, knygą, lyrą“... simboliai metoniminiai. Tropai, jeigu jie ne banalūs, ne „nujodyti“ (J. Pikčilingis), visada meniškai efektyvūs, įtaigūs, vaizdingi.

Poetinė sintaksė Grožinei kalbai intonacinio lankstumo, didesnio išraiškingumo suteikia įvairios sintaksės figūros, t. y. nestandartiniai sakinių sudarymo, jungimo ir siejimo būdai. Gyvą šnekamąją kalbą primena retorinės figūros: retorinis klausimas („Kam paguldei tu jauną galvelę / Ant kieto akmenėlio?“ S. Nėris), retorinis sušukimas („Išaušo! Išaušo!“ Maironis), retorinis kreipinys, dažnai drauge su klausimu ar sušukimu („Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai!“ Maironis). Gyvumo, dinamikos kalbai suteikia elipsė ir nutylėjimas. Elipsė (gr. ellipsis – trūkumas, praleidimas) – lengvai numanomų sakinio dalių praleidimas: „Jei padarei ką negera – nepamirši. Gera – pamirši, o bloga – ne. Eini, šypsaisi – gražu, ir visai netikėtai bakst – tiesiai širdin“ (A. Žukauskas). Elipsė daro kalbą veržlią, gyvą. Nutylėjimas – sakinio nebaigtumas, minties iki galo nepasakymas: „Rods, vakar lig kiemo vartelių ...“ (S. Nėris.). Nutylėjimas atsiranda, kai kalbantysis nenori pasakyti minties iki galo, kai nežino, ką pasakyti, arba kai sakinį baigti trukdo susijaudinimas, sutrikimas. Nutylėjimo ženklas rašte – daugtaškis, kartais brūkšnys (S. Nėris parašydavo ir kelis brūkšnius). Nutylėjimą primena pauzė, reiškianti situacijos pasikeitimą: „Bet.... senelė užusnūdo. – / Ir jos pasaka baigia“ (S. Nėris). Inversija (lot. inversio – perstatymas) – neįprasta žodžių tvarka sakinyje. Ji vartojama ekspresijos, raiškumo sumetimais. Iš įprastos vietos pajudintas žodis atkreipia dėmesį, tampa prasmės akcentu: „Nelinksma buvo, gūdu ir niauru Rambio pirkioje“ (V. Krėvė). Atkėlus vardines tarinio dalis į sakinio pradžią, jų reikšmė tapo iškilesnė, labiau akcentuota (plg. neinversinę sakinio sąrangą: Rambio pirkioje buvo nelinksma, gūdu ir niauru). Eiliuotoje kalboje inversija ryškesnė, – čia ji paklūsta ritmo, rimo reikalavimams. Pavyzdžiui, deformavus Maironio eilėraštį, jo žodžius išdėsčius pagal gramatinius normatyvus, neliktų poezijos – ritmo, rimo, drauge sumažėtų kūrinio emocionalumas, įtaiga: Suolelis miške Neinversinė redakcija Kas tą vietelę aplankys, Kas aplankys tą vietelę, Tai rankai ačiū pasakys, Pasakys ačiū tai rankai, Kuri suolelį tašė, kalė. Kuri tašė, kalė suolelį. Čia taip malonu ir ramu! Čia taip malonu ir ramu! Pripildo paukščiai čiulbimu Paukščiai čiulbimu pripildo Tą žalią bepastogio salę. Tą žalią bepastogio salę. Grožinė kalba linkusi į simetrines formas – paralelizmą, pakartojimą, antitezę. Paralelizmas – dviejų ar daugiau reiškinių sugretinimas. Paralelizmo narių sintaksinės konstrukcijos esti panašios. 18

Turinyje dažniausiai gretinami žmogaus ir gamtos gyvenimo reiškiniai: „Linksmai šlamėjo liepa, linksmai gyveno skerdžius“... (V. Krėvė); Paukštė mažą paukštelį Šildo plunksna švelnia. Šiltą mažą rankelę Spaudžiu savo delne. (S. Nėris)

Paralelizmą remia įvairūs pakartojimai, iš kurių populiariausias yra anafora – žodžių pakartojimas paraleliniu konstrukcijų pradžioje: Pučia vėjas iš rytų, Pučia vėjas iš pietų, Pučia, staugia šiaurės vėjas! (M. Vainilaitis)

Paralelizmo atmaina yra ir antitezė – priešingų, kontrastingų reiškinių gretinimas panašiomis sintaksinėmis konstrukcijomis: Ten liko dykumos ir kloniai, Tenai Pilėnų pelenai, Čia svetimas dangus ir žmonės, Ir svetimi, šalti kalnai. (B. Brazdžionis)

Grožinės kalbos simetriškumą taip pat palaiko asindetonas – bejungtukis sakinys („Ir kvepėjo medum, nasturtomis, žaliuojančiais laukais“ A. Vienuolis), polisindetonas – jungtukų ar jungiamųjų žodžių gausumas konstrukcijoje („Ar bažnyčion, ar iš bažnyčios, ar pakromy – visur Veronika ne viena“ A. Vienuolis). Šios figūros paprastai eina išvien su išvardijimu ar laipsniavimu: „Kas gi tenai už miško / Žiba, tvaska, ištiško?“ (A. Strazdas) – asindetoninis išvardijimas. Iš ne taip populiarių sintaksinių figūrų minėtina amfibolija (amfibologija) – dviprasmybė, t. y. loginė klaida, kuri susidaro dėl intonacijos, sakinio sudarymo ar skyrybos klaidos (pvz., V. Šimkaus eilėraščio pavadinimas „Pakarti negalima pasigailėti“). Amfibolija neretai pasirodo mokinių rašinėliuose, pasigirsta neteisingai perskaičius tekstą (plg. anekdotą: „Mieli tėveliai kiaulės, kurias jūs atsiuntėte, išdvėsė. Liko tik vienas paršiukas – jūsų sūnus Jonukas“). Nepaisant didelės meninių ekspresinių priemonių gausos, rašytojo stiliaus esmę sudaro meninio mąstymo savitumas, individualumas, gebėjimas natūraliai, ne dirbtinai pasinaudoti tomis galimybėmis, kurias teikia kalba.

Intonacija Intonacija yra frazės, sakinio, taip pat ir viso teksto ištarimo būdas. Ją sudaro prozodijos elementų – kirčio, pauzės, tempo, melodijos, dažnai ir tembro – junginys. Šnekos sraute (kūrinys taip pat šnekos srautas) šie elementai persitvarko, persigrupuoja, intonacija keičiasi, mainosi priklausimai nuo teksto turinio ir emocijų. Pagal funkcijas skiriamos loginės (tvirtinamosios, konstatuojamosios), skatinamosios (reiškiančios draudimą, liepimą, įsakymą, prašymą, raginimą) ir emocinės (reiškiančios liūdesį, skausmą, pyktį, abejonę, neviltį, pasididžiavimą, baimę, pajuoką) intonacijos. Kiekvieną sykį prozodinių elementų kompleksas yra kitoks. Intonacija išryškina loginį – prasminį sakinio, epizodo ar viso nedidelio kūrinio kirtį. Štai galimi I. Simonaitytės sakinio prasminiai kirčiai, intonacijos variantai: Rožei (o ne kitai) Šimonytei šiandien šventė. Rožei Šimonytei (ne Rožei Petraitytei ar kuriai kitai) šiandien šventė. Rožei Šimonytei šiandien (ne rytoj ar kitu metu) šventė. Rožei Šimonytei šiandien šventė (ne pilka, paprasta diena). Kiekvieno šių variantų intonacija gali keistis priklausomai nuo sakinio tipo. Palyginsime ketvirto varianto prasmines-intonacines modifikacijas: Rožei Šimonytei šiandien šventė! Rožei Šimonytei šiandien šventė? Rožei Šimonytei šiandien šventė?! Rožei Šimonytei šiandien šventė... ir t. t. 19

Be to, kiekvienas šių sakinių gali būti ištartas reiškiant skirtingas emocijas (džiugiai, su apmaudu, liūdesiu, piktai, irzliai, ironizuojant, žaismingai ir t. t.). Taigi sakinyje slypi daugybė reikšmių ir tik intonacija suteikia tekstui vieną galutinę reikšmę iš daugelio galimų. Išvada: intonacija – vienas semantinis (prasmės) klodas. Intonacija – raktas į kūrinio turinį. Kaip atskiras sakinys, taip ir kūrinio visuma sutelkia daugybę prasminių – intonacinių niuansų. Iš jų sąveikos susidaro bendras, visą kūrinio intonacinį margumyną vienijantis tonas (tonacija, bendra intonacija), kuris skaitytojų gali būti individualiai, įvairiai pajustas, suvoktas. Paprastai tas pats kūrinys skaitovų skirtingai interpretuojamas, savitai intonuojamas ir pateikiamas. Pavyzdžiui, J. Strielkūno „Vaikiška dainelė“ gali būti perskaityta ir su graudoka atlaidžia šypsena, galbūt elegiškai rimtai, ir šiek tiek autoironiškai, ir dar kitaip. Plg.: Akmenėliais žaidžiau. Bet pragydo paukštelis Ir smiltelėm žaidžiau. Ant kiemo tvoros. Mano motinai buvo Ir pražydo gėlė Graudžiau ir graudžiau Ant motulės skaros. Aš užaugsiu tikrai. Bet nuskrido paukštelis Būsiu geras tikrai. Nuo tvoros, nuo pilkos. Nepaliksiu tavęs. Ir išėjo sūnelis Tik neverk tu. Gerai? Tolyn iš paskos. Kita vertus, intonavimo įvairovė negali būti beribė, viršijanti teksto prasminį potencialą, prasilenkianti su turiniu, autoriaus mintimi. Pavyzdžiui, Maironio eilėraščiui „Kur bėga Šešupė“ netiks bravūriška, nei apmaudi, nei ironiška intonacija, – šio pakilaus, plačių mostų kūrinio tonas turėtų būti tvirtas, orus, rimtas, išreiškiąs pasididžiavimą, drauge malonus. Šnekoje kalbantysis intuityviai jaučia intonacijos reikšmes ir automatiškai „parenka“ jam reikalingą būdą sakomiems žodžiams ištarti. Mūsų „balsas“ be galo lankstus, juo galima pateikti įvairiausius, subtiliausius prasmės atspalvius. Kas kita rašte. „Yra šimtas būdų pasakyti „taip“ ir penkiasdešimt pasakyti „ne“ ir tik vienas būdas juos užrašyti“, – sako anglų dramaturgas B. Šou. Šiokie tokie, nors ir gana skurdūs, riboti, intonacijos signalai yra skyrybos ženklai. Prieš kablelį balsas kyla, ir tai yra ženklas, kad sakinys nebaigtas, ir klausytojas laukia jo tęsinio. Balsas kyla į klausiamųjų ir šaukiamųjų sakinių pabaigą. Prieš tašką, daugtaškį balsas krinta, prieš brūkšnį, dvitaškį – aukščio iš esmės nekeičia, įterptinius žodžius, ypač įterptinius sakinius, ištariame žemesniu tonu ir greitesniu tempu. Atskirų teksto frazių, sakinių intonacija gali ryškėti iš konteksto (žodinės aplinkos). Veikėjų kalbos emocines intonacijas dažnai nurodo pasakotojas („verksmingai sušuko Katriukė“, „ramino Petriukas“, „dejavo mergelė“, „kalbėjo Petriukas“). Tačiau visos šios ir kitokios priemonės nėra pakankamos prasminiams intonaciniams atspalviams pažymėti. Paradoksalu, tačiau šis „ne visiškas apibrėžtumas“ grožinėje literatūroje yra teigiama ypatybė, – palieka didesnė erdvė savitam individualiam kūrinio suvokimui.

Tekstas Tekstas (lot. textus – ryšys, sujungimas, rišlus žodžių išdėstymas, audinys) nėra vienareikšmė, įvairiuose šaltiniuose vienodai aiškinama sąvoka. Nesigilindami į nurodomus reikšmės niuansus, tekstu laikysime rišlų žodžių nuoseklumą, reiškiantį vienokį ar kitokį turinį. Tekstas jungia tiesioginės ir perkeltinės reikšmės žodžius, tekste žodis keičia savo reikšmes. Rišlumas ir leidžia perteikti įvairiausią informaciją, sudėtingiausią turinį. Grožinės literatūros kūrinio tekstas yra savitas, komplikuotas. Jo struktūra, net pavidalas priklauso nuo daugelio faktorių, pirmiausia – nuo literatūros rūšies. Vienoks yra epinių, kitoks – lyrinių, dar kitoks draminių kūrinių tekstas. Sustosime tik prie epinių kūrinių teksto. Epinių kūrinių tekstas susideda iš pasakotojo kalbos (mokykloje vadinamos autoriaus kalbos, autoriaus žodžių) ir veikėjų kalbos. Šios dvi linijos gali įvairiai jungtis, pintis. Vyrauja pasakotojo kalba, o veikėjų kalba lyg citatos tik iliustruoja pasakotojo žodžius, jo teikiamą informaciją. Skiriamos trys stilistinės pasakotojo kalbos formos: pasakojimas, aprašymas ir samprotavimas. Kiekviena stilistinė forma atitinka skirtingą turinį. Pasakojimas yra įvykio (visų fabulos įvykių) vaizdavimas. Pasakojimas dinamiškas; jis pagrįstas laiko tėkme: pasakojant įvykį, savaime slenka laikas, atskirai jo ir minėti nereikia: „Senelis išleido aveles ganytis. Jos ėjo sau pulku, o vaikas sekė paskui. Priėjo didelę upę. Avelės perplaukė į kitą pusę ir nuėjo sau tolyn, net neužmatyti, o vaikas pasiliko. Atsisėdo ant kranto ir laukia, kol avelės sugrįš“. 20

Pasakojimas – pagrindinė pasakotojo kalbos stilistinė forma. Pasakojimą lengviau negu kitas formas suvokia mokiniai ir pirmiausia su juo yra supažindinami. Pasakojimo struktūra atitinka fabulos elementų seką nuo užuomazgos iki atomazgos. Kai kuriuose kūriniuose pasakojimo elementų gali būti ekspozicijoje, taip pat ir epiloge. Pradinukai elementariau nurodo pasakojimo dalis: pradžia, vidurys, svarbiausias įvykis (atsitikimas), pabaiga. „Pasakojimas“ literatūrologijoje turi ir daugiau reikšmių. Aprašymas yra gamtos, aplinkos, daiktų, figūrų vaizdavimas. Aprašymas statiškas: vaizdai susiklosto erdvės pagrindu: aprašomas augalo žiedas, lapai, kamienas, šaknys – erdvinis augalo vaizdas. Aprašymai vienur kitur pertraukia fabulos eigą, įsiterpia į ją. Į fabulą jie gana įvairiai įkomponuojami: būna platūs, panoraminiai kraštovaizdžiai, peizažai, į vieną vietą sutelkti portretai ir pan.; tačiau esti aprašymų, dalimis išbarstytų po visą kūrinį, supintų su pasakojimu. Skiriamos trys aprašymų, ypač platesnių, dalys: 1) bendras įspūdis, 2) išsamesnė detalizacija, 3) apibendrinimas ar įvertinimas, išvada. Pavyzdžiui: „Buvo šiltas, ramus birželio mėnesio vakaras (bendras įspūdis). Iš vidurio dangaus švietė pilnaties mėnulis, < ... > visas oras kvepėjo pavasariu, berželių žaluma, javų brustva, ir regėjos, kad toji ambra, ištirpusi mėnesienoje, apsėmė visą kaimą, visus laukus, visą žemę ir pačią prieblandą padarė tamsesnę (detalizacija). Ir regėjos, jei ne ji, ne toji kvepianti ambra, būtų daug šviesiau, daug šviežiau“ (įvertinimas). Samprotavimas – tai įvairūs apmastymai, apibendrinimai, veikėjų veiksmų ir poelgių vertinimas ir pan. Samprotavimų formos įvairios: paprastos logizuotos mintys („Nėra tėvynės be praeities, bet dar labiau nėra jos be ateities“, – Just. Marcinkevičius), patarlės, pasakėčių moralai ir kt. Samprotavimų raiška yra ir aforizmai. Aforizmas (gr. apibrėžimas) – trumpas, glaustas, vaizdingas posakis, pasižymintis minties netikėtumu, originalumu, įtaigumu: „Žmogaus kelio riboženkliai – lopšys ir karstas“ (J. Baltrušaitis); „Išsiblaškymas neturi formos“ (F. Kirša). Aforizmui artima sentencija (lot. nuomonė, nuosprendis) – trumpas, glaustas, pamokantis posakis (sentencija didaktiška): „Vaikeli, nebijok ir žodžio nenumesk“ (Just. Marcinkevičius); „Gyvent! gyvent! gyvent sau ir pasauliui!“ (S. Nėris); „Mūsą tyla juokiasi iš mūsų plepumo“ (Just. Marcinkevičius). Samprotavimas gali būti didesnis, ilgesnis, sudarytas iš kelių, net keliolikos sakinių (fragmentinis). Fragmentiniai aforizmai yra trijų dalių: 1) bendras teiginys (tezė, prielaida, hipotezė, klausimas ir pan.), 2) teiginio plėtotė, argumentacija, 3) apibendrinimas, išvada. Kūrinyje stilistinės pasakotojo kalbos formos retai būna „grynos“: jos pinasi, jungiasi, kryžiuojasi, linkusios sintetizuotis Kai kurie autoriai pagrindinių struktūrinių sluoksnių žymi ir daugiau.

Literatūros rūšys ir žanrai Pagal tradiciją literatūra skirstoma į tris rūšis: epą, lyriką ir dramą, tačiau skirstymo pagrindai buvo ir yra skirtingi, nevienodi. Tikslinga nurodyti tris skirstymo kriterijus: 1) žmogaus vaizdavimo aspektą, 2) komponavimo principus ir 3) kalbos organizaciją. I. EPAS – pasakojamoji, įvykius aprašanti eiliuota ir prozinė literatūra. Epo kūriniuose žmogus vaizduojamas įvykiuose. Pasakojama (gr. epos – pasakojimas), kaip įvykiai įtraukia žmogų, kaip žmogus juose dalyvauja, koks jo būdas atsiskleidžia. Žmogus vaizduojamas vienokiose ar kitokiose aplinkybėse, tarp kitų žmonių, nuklystama į platų aplinkos, gamtos, buities ir įvairiausių kitokių gyvenimo reiškinių vaizdavimą. Kompozicijos pagrindas – veikėjai, fabula, įvairūs fabulą papildantys aprašymai. Dar viena svarbi epinių kūrinių sistema – pasakotojas. Tarp pasakotojo ir autoriaus beveik visada būna didesnė ar mažesnė distancija; tapatinti pasakotoją ir autorių nėra tikslu. Tik pradinėse klasėse pasakotojas vadinamas autoriumi. Iš tikrųjų rašytojas kuria pasakotoją, kaip ir visa kūrinyje. Paprastai pasakotojas meninio mąstymo lygiu, kalbėjimo stiliaus ypatumais esti artimas tos aplinkos, kurią kūrinyje autorius vaizduoja, žmonėms, tik šiek tiek aukščiau pakilęs išmanymu, protu. Vaizduodami kaimą, rašytojai nesistengia demonstruoti savo erudicijos, intelektualumo, o pasakoja taip, kaip mąsto ir kalba kaimo žmonės (plg. Žemaitės, V. Krėvės, M. Katiliškio kūrinių pasakotojus). Rašantieji vaikams į pasaulį žvelgia vaizduojamų veikėjų, dažniausiai vaikų akimis (plg. K. Sajos „Ei, slėpkitės!“, V. Žilinskaitės „Robotas ir peteliškė“, V. Miliūno „Evalduko metai“ ir kitus kūrinius). Pasakotojas gali būti ir vienas (ar keli) veikėjas. Tokiais atvejais dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu. 21

Epinių kūrinių veikėjai yra „pasakotojo valioje“. Pasakotojas juos „rodo“ skaitytojui: praneša, kuris veikėjas ką ir kaip veikia, ką mąsto, kalba, išgyvena, kaip su kuo elgiasi ir t. t. Žodžiu, tarp veikėjo ir skaitytojo yra pasakotojas. Epinių kūrinių kalbos organizacijai būdingiausia yra tai, kad ją sudaro pasakotojo ir veikėjų kalba. Veikėjų dialogai „grynuose“ epiniuose kūriniuose neturėtų būti tokie įtempti, kokie jie esti dramoje. Tačiau literatūroje yra daug kūrinių, kuriems būdingas draminis veikėjų pašnekesių vaizdavimas. Naujojoje psichologinėje prozoje dažnai susilydo pasakotojo ir veikėjo balsai, intonacijos: „Bei Vilius toks... toks akiplėša, visada šaiposi ne tik iš senelio, bet ir iš kiekvieno kito ir visada dedasi esąs baisiai gudrus. O eina iš mamos saldainių ar cukraus vogti... Ne, Viliaus jis negali mylėti. Anskis – visai kas kita. Jis ir mamytės klauso, ir dar niekada nėra Martynuko apmelavęs ar bent subaręs“ (I. Simonaitytė). Šioje ištraukoje girdėti pasakotojos ir veikėjo – jauniausiojo Karalių sūnaus Martynuko – balsai: į autorinį pasakojimą trečiuoju asmeniu įsipina vaikiškos berniuko mintys, vaikiška mąstymo tėkmė, reiškiama atitinkamomis kalbos formomis. Naujųjų laikų literatūroje rūšys jungiasi, sinkretizuojasi, tam tikra prasme kūriniai atsinaujina, įvairėja – žanro grynumas nebėra meniškumo požymis. Į epą ir dramą skverbiasi lyrizmas, į lyriką ir dramą – epas ir pan. Turime lyrinę novelę (pvz., J. Apučio „Erčia, kur gaivus vanduo“; į lyrinę novelę gravituoja J. Apučio, V. Dautarto, E. Mikulėnaitės ir kitų autorių mažoji proza), draminę poemą (A. Baltakio „Vidurnakčio poema“), poetinę dramą (B. Sruogos „Pavasario giesmė“, Just. Marcinkevičiaus dramos – poemos), lyrinę – epinę S. Šaltenio dramą „Jasonas“ ir daug kitų kūrinių, jungiančių dviejų ar trijų literatūros rūšių ypatybes.

Epo žanrai Apybraiža – nedidelis literatūros kūrinys, pagrįstas tikrais įvykiais bei veikėjais. Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp romano ir apsakymo. Apsakymas – trumpas grožinės prozos kūrinio žanras; novelės atmaina. Autobiografija – memuarinis pasakojimas apie save, organizuotas chronologine seka arba probleminiais koncentrais. Biografija – žmogaus gyvenimo istorija nuo gimimo iki mirties. Dienoraštis – kasdieniai autoriaus užrašai apie save, aplinką, istorinius įvykius be išankstinio konstrukcijos brėžinio. Esė – mokslo arba literatūros kritikos rašinys, straipsnis, kuriam būdinga kompozicinis ir stilistinis laisvumas, subjektyvus nagrinėjamo objekto traktavimas. Herojinis epas (epas siaurąja prasme, epopėja) – plačios apimties kūrinys, dažniausiai eiliuotas, bylojantis legendinių arba istorinių herojų žygius svarbiu tautai istorinių lūžių laikotarpiu. Memuarai – kūrinys, kuriame autorius pasakoja praeities įvykius, kurių dalyviu ar stebėtoju yra buvęs; atsiminimai. Novelė – nedidelės apimties prozos kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta. Padavimas – pasakojimas apie nepaprastus atsitikimus, susijusius su konkrečia vietove - kalnu, ežeru, upe, akmeniu, medžiu, miestu, pilimi, piliakalniu ir kt. Pasakėčia – trumpas alegoriškas pamokomasis pasakojimas. Poema – eiliuotas pasakojamasis kūrinys, paprastai siužetinis arba pagrįstas idėjos išgyvenimu. Didaktinė poema – tai ilgesnis eiliuotas pamokomojo pobūdžio kūrinys. Aprašomoji poema – toks ilgesnis eiliuotas kūrinys, kuriame vyrauja ne pasakojimas, o aprašymas. Filosofinė poema – eiliuotas traktatas, kuriame išdėstoma kokia nors mokslinė, filosofinė ar pasaulėžiūros doktrina. Romanas – didelės apimties, laisvos struktūros (paprastai prozinis) kūrinys, vaizduojantis asmenybės susidūrimą su socialine istorine aplinka, gamta, atskleidžiantis charakterio raidą ir savimonę. II. LYRIKA – kūriniai (paprastai eiliuoti), perteikiantys individo išgyvenimus, įspūdžius, nuotaikas, mintis. Lyrika yra žmogaus jausmų ir minčių vaizdavimas. Lyrikoje dominuoja tai, kas yra subjektyvu – dvasinė žmogaus būsena, jausmai, nuotaikos, emocionalios mintys. Išorinis pasaulis vaizduojamas tiek, kiek jo reikia lyrinio subjekto išgyvenimams išreikšti. Eilėraščio centre – lyrinis 22

subjektas, arba lyrinis „aš“, rečiau vadinamas lyriniu pasakotoju. Lyrinio herojaus sąvoka mokslininkų laikoma ne visai tinkama kūrinio subjektui pavadinti. Lyrinis „aš“ neturėtų būti tapatinamas su autoriumi (skirtumas nenurodomas tik žemesniosiose mokyklos klasėse). Nors dažnai teigiama, kad lyrika – poeto asmenybės išraiška, tačiau iš tikrųjų tarp autoriaus ir lyrinio „aš“ yra didesnė ar mažesnė distancija. Poetas išdainuoja ne vien savo, bet apskritai žmogaus jausmus, siekius, idealus, įspūdžius, nuotaikas, t. y. apibendrina žmonių išgyvenimus. Pavyzdžiui, B. Brazdžionis eilėraštyje „Rudenio vėjuj“ išsako ir savo, ir didumos emigrantų skausmingą tėviškės, tėvynės pasiilgima, norą sugrįžti: Kai rudenio žemę, kai gedulo dangų, Kai raudantį vėją aplinkui regiu, Man šalta ir širdžiai, man šalta ir rankoms, Man liūdna be tėviškės lauko rugių. Be sodo žalių kadagių... ir t. t. Lyrikoje poetas dažnai ir kalba daugiskaita – žmonių ar jų grupės vardu: Žiūrėk, mum saulė kelią Nušviesk ilgai, saulele, Vaivorykštėm nudažo, Gyvenimą mūs gražų! – Mus pusnuogius apkloja Paskui naktis akloji Ji šilko spinduliais – Ties jūra nusileis... (S. Nėris. Saulės kelias)

Ne visada sutampa autoriaus ir lyrinio „aš“ nusiteikimas: liūdną eilėraštį gali parašyti džiugiai ar net linksmai nusiteikęs poetas, humoristinį, satyrinį – liūdėdamas ir pan. Autorių nuo lyrinio pasakotojo skiria informacijos forma – kalbėjimas eilėmis, meninis vaizdinis mąstymas, kalbos stilizacija ir kt. Paprastai poetas, realus asmuo, kitose gyvenimo srityse, ne kūryboje, taip nekalba. Taigi lyrinis „aš“ yra meninė figūra, „poetinė fikcija“, autoriaus sukurta taip, kaip ir visa kūrinyje. Kita vertus, yra kūrinių, kuriuose distancija tarp kūrėjo ir lyrinio „aš“ yra minimali arba visai išnykusi: skaitydamas gali justi gyvą poeto širdį, realią biografinę patirtį, o ne prisiimtą lyrinio „aš“ vaidmenį. Toks įspūdis susidaro skaitant, pavyzdžiui, S. Nėries eilėraštį „Beteisė“: Akys man temsta nuo ašarėlių – Mieli šnekučiai, ar man besuoksit, Tokia beteisė... Draugai sparnuoti? Ar beateisi, pavasarėli, Noriu šypsotis, noriu aš juoktis, Ar beateisi? Noriu dainuoti. Trūksta žodelių tau pasiskųsti, Krašte gimtinis. Balta snaige norėtau priglusti Tau prie krūtinės... Kartais mokiniai lyrinį „aš“ (eilėraščio subjektą) painioja su kūrinio objektu. Objektas tai, kas kūrinyje apdainuojama. Dažnai objektas iškeliamas į pavadinimą (plg. A. Baltakio „Pienės pūkas“, J. Degutytės „Rasa“, „Balandis“, „Artojas“, „Lietuvė motina“, V. Mačernio „Poetas“ ir kt.). Kai kuriuose kūriniuose pirmuoju asmeniu kalba apdainuojamasis objektas. Pavyzdžiui, B. Brazdžionio eilėraštyje „Vyturio giesmė“ kalba vyturys („Man pakanka arimų grumstelio“...), A. Matučio „Gintarėlių sauja“ – maža mergaitė („Bėgu skrieju kopų smėliais / Aš greita, aš greita ...“), J. Degutytės eilėraštyje „Geltona“ – vėdrynas (Aš – vėdrynas, / Tavo kaimynas. / Per pievų žalią / Nešu dainelę – / Tokią geltoną, / Tokių geltoną!“). Vyturys, mergaitė, vėdrynas – minėtų eilėraščiu objektai, ir jiems pavadinti netinka lyrinio „aš“ sąvoka. Žvilgtelėkime atidžiau į J. Aisčio eilėraščio „Našlaitis“ objektą ir subjektą – lyrinį „aš“. Šio eilėraščio objektas – berniukas, situacija – vaikui iškilusi grėsmė likti našlaičiu. Eilėraščio turinio raiška – vaiko monologas, kreipimasis į mamą, prašymas, meldimas nepalikti vieno („Nepalik manęs vieno, mama, / Nepalik manęs vieno.“), našlaičio dalios priminimas („Kas budės mano miegą neramų? / Kas paseks karalaitę? / Juk aš būsiu pasaulyje, mama, / Vienų vienas našlaitis“). Eilėraščiui būdingas vaikiškas mąstymas, vaikiškas kalbos stilius. Laikyti našlaitį lyriniu subjektu, lyriniu „aš“ netikslu. Dar labiau netikslu tapatinti jį su autoriumi (galima prisiminti ir tai, kad poetas šį eilėraštį parašė būdamas trisdešimties metų). Šio eilėraščio lyrinis „aš“ (subjektas) – kita meninė figūra. Ji artimesnė autoriui, ne našlaičiui. Temos – našlaičio dalios –pasirinkimas, sujaudintas poetinis kalbėjimas, laisvas jausmų atsivėrimas, 23

mąstymo elegancija, muzikalus frazių skambėjimas („Kas užriš, kas užriš tad, mama, / Man skarelę ant kaklo?“), emocingi padidinimai („Nežydės čia pavasarį žemėj / žibutės ir purienos...“), švelniom sinkopėm klumpantis ritmas – tai lyrinio subjekto, lyrinio „aš“ būdas, kitaip tariant, lai meninis autoriaus „antrasis aš“. Kitas dalykas yra tas, jog šio eilėraščio veikėjas, berniukas, toks emocingas, toks stiprus, kad stelbia, gožia subjektą – meninį autoriaus atvaizdą, dėl to ir gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog kalbantysis (našlaitis) yra lyrinis subjektas. Atvira problema, kaip vadinti eilėraštyje apdainuojamus asmenis: sūnų (J. Strielkūno „Sūnus paklydėlis“), močiutę (S. Nėries „Močiutė“), senelę ir pasakų veikėjus (S. Nėries „Senelės pasaka“), sesutę (J. Degutytės „Mūsų mažoji sesutė“), našlaitį ir mamą aptartame J. Aisčio eilėraštyje ir t. t. Literatūros teorijoje jiems pavadinti tinkamos tvirtos sąvokos nėra. Vadinti veikėjais, personažais netiktų, nes eilėraštyje apdainuojami asmenys savarankiškai neveikia, apie juos tik poetas kalba, juos vertina. Literatūros mokslo ir kritikos darbuose jiems įvardyti taikomos įvairios sąvokos: eilėraščio žmogus, apdainuojamas asmuo, objektas, lyrinis herojus, net personažas (K. Nastopkos terminas). Pradinėse klasėse apdainuojamus asmenis reikėtų vadinti veikėjais – ši sąvoka prieinamiausia vaikui suvokti. Savita lyrikos kūrinių kompozicija. Nėra savarankiškai veikiančių personažų, išplėstos fabulos. Tik kai kuriuose kūriniuose gali būti fabulos apmatai, punktyrais nužymėtas įvykis. Nėra ir veiksmo. Lyrikoje jį atstoja lyrinis vyksmas – išgyvenimo raida, vaizdų ir minčių kaita. Lyrinis vyksmas eilėraščio kompozicijos pagrindas. Lyrinių kūrinių kompozicija priklauso ir nuo sintaksinės sąrangos, ypač nuo paralelizmų ir pakartojimų išdėstymo. Pagal pakartojimo būdą skiriamos kelios kompozicijos formos: anaforinė, žiedinė, spiralinė, amebinė. Dažnesnės jų – anaforinė ir žiedinė. Anaforinė kompozicija – tai pirmos eilutės (ar tik pirmų jos žodžių) pakartojimas visų posmų pradžioje: Mėlynajam ežere Mėlynajam ežere, Glūdi miestas sidabrinis. Po sidabro stogu, Neužpusto jo pūga Trys žuvytės – trys sesytės Po skliautais lediniais. Linksmos šoka. Mėlynajam ežere, Žalio dumblo patale, Po dryžuota geldele – Tyliai miega lelija. (J. Degutytė. Mėlynajam ežere)

Eilutė „Mėlynajam ežere“ padeda eilėraštį skaidyti į kompozicinius vienetus – posmus. Dažna ir žiedinė kompozicija. Žiedą sudaro pirmųjų eilučių ar pirmo posmo pakartojimas kūrinio pabaigoje. Paprastai kartojamas tekstas gauna naujų prasmės niuansų: Mano tėviškės tolimos liepos, Man jūs gaudžiate tartum vargonai Mano tėviškės sodai balti, Ir sapne, ir darbe, ir maldoj, Pasakykit, kada jūs man buvot Ir aplink, kai sustoju kelionėj, – Prie širdies taip arti? Krinta jūsų žiedai. Aš jaučiu jūsų žydintį kvapą, Aš kaip gyvas visur jus matau, Ir kiek jūsų, be rudenio lapų, Kiek dienų man nukrito, skaitau.

Mano tėviškės tolimos liepos, Mano tėviškės sodai balti, Pasakykit, kada jūs man buvot Prie širdies taip arti!..

(B. Brazdžionis. Tėviškės sodai)

Pirmame posme tėviškės sodų artumas širdžiai skamba šiek tiek retoriškai. Kūrinio pabaigoje tas pats tekstas yra įgijęs tų gilių ir nuoširdžių jausmų, kurie veržiasi iš poeto širdies, jam, tremtiniui keleiviui, kalbant apie „žydinčio kvapo“ ir krintančių žiedų vizijas. Jausmų niuansus paryškina ir posmo pabaigos skyrybos ženklas. Spiralinė lyrinio kūrinio kompozicija grindžiama eilutės (ar kelių eilučių) tolydžio kartojimu kūrinyje – mintis tartum slenka tam tikra spirale: Mėlynai balta kregždutė Iš pietų pas mus sugrįžo, Mėlynai balta kregždutė, – 24

Pažiūrėk – ant stogo žydro. Mėlynai balta kregždutė Kasa žvyrą, rausia molį, Mėlynai balta kregždutė Žydrumoj dangaus prapuolė... ir t. t. (S. Geda. Mėlynai balta kregždutė)

Be minėtų, yra ir kitokių lyrikos kūrinių kompozicijos formų. Savita ir lyrikos kalba. Dažniausiai ji yra eiliuota, nors pasitaiko ir prozine kalba parašytų lyrikos kūrinių. Eilėraštyje paprastai kalba vienas žmogus, stilistinė kalbos forma – monologas. Retais atvejais būna lyrinis dialogas. Lyrikos kūrinių kalba glausta, kondensuota, ženkliai ritminė.

Lyrikos tipai Lyrikos kūriniai įvairūs. Tačiau yra galimybių juos tipologizuoti – pagal vienokius ar kitokius požymius jungti į tam tikras grupes – tipus. Tipologijos pagrindai taip pat įvairūs: tematika, lyrinio „aš“ reiškimosi būdas, struktūra, kalbos specifika, intonacija ir kt. Skiriama visuomeninė (socialinė, istorinė, patriotinė), peizažinė (gamtos), filosofinė, intymioji (meilės), psichologinė, didaktinė lyrika. Didumos tipų esmė aiški iš pavadinimų. Bendrais bruožais apibūdinsime tik tuos tipus, kuriuos aptarinėdami mokiniai dažniau klysta. Intymiajai (meilės) lyrikai priklauso eilėraščiai vyro ir moters draugystės, meilės tema. Tai bene populiariausias ir turtingiausias lyrikos tipas. Pirmasis lietuvių meilės lyrikos dainius – A. Vienažindys. Filosofinės lyrikos turinys – individo ir pasaulio santykiai, bendrieji žmogaus būties klausimai (gyvenimo prasmė, laimė, vienatvė, meilė, mirtis, žmogaus dvasios esmė, akimirka ir amžinybė ir t. t.). Filosofinės lyrikos kalba apibendrinanti, joje dominuoja gili mintis, refleksija. Žymesni atstovai – V. Mykolaitis-Putinas, V. Mačernis, Just. Marcinkevičius. Filosofinis eilėraštis įmanomas ir vaikų poezijoje. Joje apibendrinanti mintis pateikiama paprasta, neįmantria forma. Vaikiško filosofinio eilėraščio pavyzdžiu gali būti J. Degutytės „Rytas“: Saulė tarė: šildau ir šviečiu Tavo kaktą spinduliu skaisčiu. Tarė šaltinėlis: gerk mane. Žvaigždės – mano šaltame dugne. Kriaušė tarė: aš visa tava. Mano vaisiuj – vasaros gaiva. Tarė žiemkentys: aš tau nešu Duonos kąsnį su rasos lašu. Žemė tarė: aš tave laikau. Žaisk ir juokis. Ir dainuok. Ir auk. Gražiais vaizdais kūrinyje išreikšta bendro pobūdžio egzistencinė tema: žmogaus ir žemės ryšys, ta augimo galia, kurią vaikui duoda gamta. Lyrikos pasaulis visada susijęs su dvasine žmogaus situacija. Tačiau yra kūrinių, kurių pagrindinė tema yra vienokia ar kitokia psichologinė būsena. Tokiuose eilėraščiuose nedaug tekalbama apie tai, kas sukelia išgyvenimą, juose įsižiūrima į savo vidų, išdainuojamas skausmas, nerimas, džiaugsmas ar koks nors kitas sielos sujudimas, virpulys. Jokiam iš minėtų tipų tokie eilėraščiai netinka. Galima kalbėti apie psichologinį lyrikos tipą. Pavyzdžiams tiktų S. Nėries „Sunku“, „Kaip ašara“, „Akmenėlis turi šaltą širdį“, V. Mykolaičio-Putino „Baimė“, „Noriu būti sveikas“ ir kt. Atskirą tipą sudaro didaktinė poezija. Ji stokoja lyrikai būdingo gilumo. Didaktiniuose eilėraščiuose skaitytojai atvirai pamokomi, moralizuojami – šiam tipui budingas auklėjamasis motyvas: Jei voveriuką be mamos Pikta ranka pagaus, kamuos, O voveriukas klaus: Už ką? Padėk. Tai tavo pareiga ... ir t. t. (R. Skučaitė. Pareiga)

25

Didaktinio tipo eilėraščiai tinka patiems mažiausiems skaitytojams; bendrojoje literatūroje didaktika vertinama neigiamai. Tipai, kaip ir žanrai, linkę jungtis, kryžiuotis, – dažname eilėraštyje ne vienas motyvas, o keli. Dažni gamtos-patriotiniai, gamtos-intymieji, gamtos-filosofiniai eilėraščiai. Tarp įvairių lyrikos tipologijos pagrindų yra ir vaizdų raiška. Šiuo pagrindu eilėraščiai skiriami į dvi dideles grupes: epinius ir lyrinius, lipiniuose eilėraščiuose ne toks stiprus išgyvenimas, juose viršų ima pasirinkto objekto pavaizdavimas. Tokiame eilėraštyje gali būti fabulos apmatų, objektyvesnio pasakojimo: Biržely, mataškuodamas bambuko spiningu, Ėjau Antadrajos krantais. Paplūdymėly užkandžiavo Šventoji šeimynėlė: du gimdytojai ir jų sūnus, bemaž Studento metų pusvyris ir t. t. (A. Žukauskas. Duona)

Lyriniame eilėraštyje išorinį vaizdą gožia išgyvenimai, jausmai (plg.: S. Nėries „Rudenio arimuos“, V. Mykolaičio-Putino „Pumpurėlis“, Vytės Nemunėlio „Ar pavasaris jau“ ir kt.). Tačiau daugelio eilėraščių vaizdo raiška tokia, kad kūrinio priskirti vienam ar kitam šių tipų negalima, klasifikacija sąlygiška.

Lyrikos žanrai Baladė – trumpas eiliuotas istorinių ar liaudies motyvų kūrinys, vaizduojantis intriguojančius, paslaptingus, dažnai šiurpius įvykius, tragiškus žmonių likimus; ypač buvo paplitusi romantizmo literatūroje. Daina – rašytinės lyrikos žanras, kurio charakteringos žymės – melodinga intonacija, refrenai, atsikartojantys kupletai, kreipinių – atsakymų paralelizmas. Eilėraštis – labiausiai neapibrėžtas, universaliausias lyrikos žanras, dominuojantis nuo romantizmo laikų. Ekfrazė – poetinis kūrinys, aprašantis paveikslą, skulptūrą arba architektūros kūrinį. Elegija – rimto turinio, susimąstymą reiškiantis kūrinys, kuriame kalbama liūdno prisiminimo ar skundo tonais; kilusi iš laidotuvių raudų. Enkomionas – giesmė, šlovinanti didvyrį arba sportinių varžybų nugalėtoją. Epigrama – aforistinio tipo kūrinys, pagrįstas sąmoju, paradokso logika, netikėtu baigmės smūgiu. Epitafija – eleginiu distichu parašytas eilėraštis mirusiojo garbei. Epitalama – panegirinio pobūdžio eilėraštis, skirtas vestuvių iškilmėms; vestuvių daina. Idilė (pastoralė, bukolika) – dažniausiai lyrinio monologo forma parašytas kūrinys, tematiniu požiūriu susijęs su piemenų, žemdirbių, žvejų, medžiotojų buitimi, kartasis į jį įsipina aprašymai ir dialogai. Madrigalas – trumpas meilės tematikos eilėraštis, kuriame kreipiamasi į moterį, sakomi jai rafinuoti ir sąmojingi hiperbolizuoti komplimentai, supinti su pastoraliniais ir mitologiniais motyvais. Odė – iškilmingas, patetiškas eiliuotas kūrinys, kuriame šlovinamas žymus asmuo, svarbus istorinis įvykis, didi filosofinė, etinė ar politinė idėja. Parodija – literatūrinės stilizacijos žanras, satyriškai imituojantis atskirą kūrinį, autorių, meninę kryptį. Satyra – hegzametru parašytas laisvo pašnekesio formos, pamokančio ar smerkiančio turinio kūrinys, kuris temų sėmėsi iš visuomenės papročių, politikos ir literatūros. Sonetas – 14 eilučių eilėraštis, sudarytas iš 2 ketureilių su 2 rimais ir 2 trieilių (italų ir prancūzų sonetas) arba iš 3 ketureilių ir 1 dvieilio (anglų sonetas). Trioletas – aštuonių eilučių kūrinys. III. DRAMA – kūriniai, kuriuose vaizduojamieji įvykiai, reiškiniai atsiskleidžia per veikėjų kalbą (dialogus ir monologus) ir kurie paprastai yra skiriami vaidinti teatre. Drama (gr. veiksmas) – žmonių konfliktų, nesutarimų vaizdavimas. Dramos veikalai paprastai skirti teatrui, scenai, ir tai lemia pagrindines jos savybes, struktūros savitumą. Dramoje kitaip negu epe ir lyrikoje beveik nėra literatūrinio subjekto. Veikėjai veikia savarankiškai, jie tiesiogiai „pasirodo“ prieš skaitytojo ar žiūrovo akis. Kiti dramos komponentai yra tie patys kaip ir epinių kūrinių – veikėjai, veiksmas, fabula, laikas, erdvė. Tačiau dramoje viskas yra ypatingai koncentruota, sutelkta apie pagrindinę problemą, pagrindinį konfliktą. Dramos veikėjai, bent pagrindiniai, yra individualybės, ryškūs konfliktiški 26

charakteriai. Jie nėra tokie įvairiapusiai, kokie galimi epo kūriniuose. Veikėjų interesai, veiksmai nukreipti į pagrindinį siekimą, turimą tikslą. Gerai sukomponuotoje dramoje visi veikėjai įtraukiami į konfliktą. Į platesnes socialines, istorines aplinkybes veikėjai „neįsivelia". Dramoje daug siauriau nei epo kūriniuose vaizduojama aplinka. Pagrindinis dramos pasaulio komponentas yra veiksmas. Vienas ar keli veikėjai siekia kokio nors tikslo (valdžios, laisvės, vedybų, keršto ir t. t.), kiti sudaro jam kliūtis, stiprina įtampą, sukelia atoveiksmį. Tikslo siekimas kovojant su kliūtimis ir yra kūrinio veiksmas (akcija). Dramos veiksmas kyla iš charakterių valios ir apsisprendimo. Dramos veiksmo šaltinis, išeities taškas yra susidariusi konfliktinė situacija, vadinama kolizija. Veikėjas (ar jų grupė) negali taikstytis su susiklosčiusiomis politinio, socialinio ar privataus gyvenimo aplinkybėmis ir imasi vienokių ar kitokių veiksmų. Taip kyla konfliktas. Dramos veiksmas dinamiškas, koncentruotas, vieningas. Fabula nepertraukiama įvairių epizodų, istorijų, atsainaus veikėjų pasikalbėjimo, dalijimosi įspūdžiais; ji neatsišakoja į atskiras fabulines linijas. Dramoje nėra gausių detalių. Drama taikstosi prie žiūrovų psichikos, prie galimybių išlaikyti dėmesį ir aprėpti veikalo visumą. Kondensuotas ir dramos laikas. Paprastai fabula apima neilgą laiko atkarpą. Ilgai užsitęsęs veiksmas galimas pavaizduoti tik epizodais, tarp kurių dideli laiko peršokiai. Koncentruota ir erdvė. Dabartinis teatras turi daugiau galimybių kaitalioti veiksmo vietą (sukamosios scenos), tačiau ir šių dienų spektakliui reikia įvairių informacijos priemonių – radijo, telefono, laiško, reikia veikėjo, kuris praneštų, kas vyksta už scenos – erdvėje, kurios nėra kaip parodyti žiūrovui. Tam galimybių daugiau turi kino ir televizijos drama. Aptartos savybės būdingos klasikiniam dramos tipui. Dabartinė drama linkusi epiškėti. Nebe toks vieningas veiksmas, daugiau svarstymų, apmąstymų, keitimosi požiūriais, patyrimo pasakojimų. Išorinį veiksmą stelbia ideologinės prieštaros, etinių principų svarstymas, skirtingų požiūrių susidūrimas. Fizinį veiksmą keičia minties veiksmas. Drama intelektualėja, tačiau joje mažiau gyvumo, dinamikos. Savita dramos kalbos organizacija. Dramos tekste beveik nėra pasakotojo. Jo buvimo žymės išlikusios tik remarkose, kurios daugiau priklauso kūrinio autoriui, ne pasakotojui. Pasakotojas dažniau pasitaiko epinių kūrinių dramatizacijose, – tai išlikęs epiškumo požymis. Remarkose pateikiama glausta informacija apie veikėjus (jų amžių, profesiją, išvaizdą, judėjimą scenos erdvėje, scenovaizdį). Pagrindinė dramos kalbos forma – veikėjų dialogas ir monologas. Dramos dialogas konfliktiškas, veiksmingas. „Tai kirtis ir atkirtis, puolimas ir gynimasis“ (V. Zaborskaitė). Dialoguose sprendžiamas ginčas. Ginčydamiesi veikėjai stumia į priekį dramos veiksmą. Žinoma, veiksmą į priekį stumia ir veikėjų poelgiai, kai kurie veiksmai (smūgiai, nužudymas, vagystė, svarbių dokumentų sunaikinimas, pagrobimas ir t. t.). Konfliktiškas ir dramos monologas: čia veikėjas tarsi diskutuoja su kitu asmeniu arba ginčijasi pats su savimi, svarsto motyvus, abejoja ir sprendžia. Gali būti net vieno veikėjo (vieno aktoriaus) drama – monodrama.

Dramos žanrai Drama siaurąja prasme (pjesė) – rimto (bet ne tragiško) konflikto kūrinys, dažniausiai vaizduojantis gyvenamojo meto tikrovę, kasdieninius žmonių santykius. Farsas – iš juokaujamų, išdaigiškų buitinių intarpų į misterijas ir iš karnavalinių mugių, liaudies vaidinimų viduramžiais susiformavusi nedidelė pjesė, personažų–kaukių, šiurkštaus, storžieviško humoro, balaganinių triukų priemonėmis vaizduojanti buitį ir papročius. Komedija – komiškas, skaitytojo ar žiūrovo juoką sukeliančias situacijas bei charakterius vaizduojantis draminis kūrinys, kuriame išjuokiami neigiami žmonių bruožai ar ypatybės, o kartais ir visa visuomeninių santykių visuma. Melodrama – dinamiškos intrigos, labai aštrių situacijų dramos kūrinys, pasižymintis patetišku aistrų vaizdavimu, kategoriška, pabrėžta moraline-didaktine tendencija. Tragedija – dramos kūrinys, atskleidžiąs aštrius ir neįveikiamus prieštaravimus, gilią visuomeninę prasmę slepiančias stiprių, herojiškų asmenybių kolizijas. Tragikomedija – naujųjų laikų dramos žanras, kuriame, išlaikydami autonomiją, jungiasi tragedijos ir komedijos elementai. Vodevilis – linksma, lengvo pramoginio turinio komedija su žaisminga, paradoksaliai netikėtos atomazgos fabula, kurioje dialogai paprastai kaitaliojami su muzika, šokiu, kupletais. 27

28


Literatūros mokslo įvadas