pa ly d ė j i m a i
240
Artėja laikas, kai mes susitiksim. Galbūt tuomet jis palydės mano straipsnį kokiame nors žurnale vyrams ar paaugliams... Nežinau, kas labiausiai domina skaitytojus – gandai apie mūsų šeimą (jų galėčiau prirašyti galybę) ar žmonių tarpusavio santykiai, diskusijos, vienas kito nuomonių ignoravimas (mama, Viktė ir aš esame reformatai, o ne liuteronai, kaip teigia Tėtis!). Tiems, kurie nuolatos bando mus lyginti, gretinti ir t. t., tegu meta šį užsiėmimą, nebent esat nukvakę grafomanai, kurie neturi ką veikt ir apsimetinėjat ekstrasensais. Pabandykit sulyginti mūsų šunį su katinu: kartu abu užaugo, kartu gyvena, valgo, net vagia... o dabar pasakykit, kuris protingesnis ir kuris į kurį labiau panašus, kuris iš kurio daugiau išmoko? Kiek žinau, tėvas norėjo tapti inžinieriumi ir statyti tiltus. Aš svajojau būti kareivis ir su ginklu patruliuoti Vilniaus gatves. Jis tapo Gydytoju, aš kartais pasvajoju apie kunigystę. Esame Broliai (tik nežinau, kokiam Ordinui priklausom.) Kostas Alekseičikas, Aleksandro Alekseičiko sūnus, sociologas, studijuoja Birštone įsikūrusiame Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute
241