Savaitės interviu | 9
15min • 2012 m. spalio 12 d.
„Blaškomės be tikslo“ punktai. Ši svajonė buvo kuriama net ir 1940 metais, kai mus okupavo sovietai. Gal ne iš karto, bet ypač po antrosios okupacijos, tauta pradėjo jausti, kad ta svajonė yra sugriauta ir dėl jos verta kovoti. Tai tapo pagrindu 1944–1953 metų partizaniniam judėjimui. O dabar matome reformą po reformos, ar pasižiūrėtume į švietimą, socialinę politiką, žemės ūkį ar vidaus reikalus – nė vienoje srityje nėra stabilumo. Niekas nežino, kas dar bus reformuojama atėjus naujam ministrui. Tokio jovalo, kokį turime dabar, tarpukariu tikrai nebuvo. Nuo 1926 metų valstybė įgyja aiškų tautinį, tam tikrais aspektais net
„Tokio jovalo, kokį turime dabar, tarpukariu tikrai nebuvo.“
nacionalistinį, bet jokiu būdu ne ksenofobinį ar rasistinį, stuburą, kurį cementuoja iki pat 1940 metų. Cementuoja nelengvai, bando įjungti tautines mažumas. Tačiau su Lietuvos lenkais tarpukariu tokių problemų, kokias turime šiandien, nebuvo. O tos, kurios atsirado, buvo sprendžiamos racionaliau, efektyviau ir lanksčiau. Su žydais visada turėjome džentelmenišką sąjungą: gausi žydų bendruomenė rėmė Lietuvos valstybę, taip pat ir autoritarinį Antano Smetonos režimą. Iš to galima spręsti, kad tarpukario Lietuvos visuomenė – tiek lietuviai, tiek tautinės mažumos – turėjo idealų Lietuvos A.Kasparavičius negalėtų valstybės mopasakyti, kokia dabar Lietuvos delį ir siekė jį valstybės idėja. realizuoti. I.Gelūno nuotr.
– Atkūrus nepriklausomybę mes irgi turėjome tikslą – tapti Europos Sąjungos (ES) ir NATO nariais. – Stojimas į ES ir NATO – viso labo trumpalaikiai uždaviniai, nors pas mus manoma, kad tai panacėja nuo visų ligų. Toks trumparegiškas įsivaizdavimas ir tai, kad greitai tapome šių organizacijų nariais, mūsų politinei ir pilietinei kultūrai daug privalumų nedavė. Įstojome ir šiandien blaškomės be tikslo. Jei manęs paklaustumėte, koks Lietuvos valstybės modelis dabar, kokia jos moralinė, politinė idėja fix, negalėčiau pasakyti. Kaip grėsmės, tariamos ir realios, persekiojo mus 1992–1999 metais, taip su jomis kankinamės ir po 2004 metų, nors jau priklausome ir ES, ir NATO. Vadinasi, tai – mūsų politinės kultūros, moralės, tautinio identiteto, o ne išorinės problemos. Tai lietuvio, kaip piliečio, problemos, tačiau mes jų nesprendžiame ir turbūt net nesuvokiame, kad jos egzistuoja. Žmonėms valstybėje, kuriai nuo ryto iki vakaro kas nors grasina, kuri visą laiką kažkuo nepatenkinta ir siekia globalių tikslų, negera gyventi. Bijau, kad šie Seimo rinkimai kažkokių naujų vėjų tikrai neatneš. Seimas bus pakankamai margas, susiskaldęs, fragmentuotas – ir politiškai, ir ideologiškai, ir pagal savo interesus.
Rinkimų agitacija bus apmokėta iš politinės organizacijos „Sąjunga TAIP“ rinkimų sąskaitos. Užsk. Nr. 306111