40 | Sveikata
15min • 2012 m. kovo 9 d.
Antrą inksto transplantaciją patyrusi moteris: „Ne gyvenau. Tik egzistavau“
Kad gautum šansą, kažkas Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt
„Per 45-tą gimtadienį atsirado beprotiškas silpnumas. Hemoglobino kiekis kraujyje nukrito iki 75. Žiūriu, kad jau nepaeinu. Sužinojus diagnozę, susitaikymo nebuvo iki paskutinės dienos. Iki šiandien, iki bet kada. Iš esmės gyvenau tik laukimu.“
Saujoje – daugybė tablečių ir piliulių. Vaistais reikia silpninti imuninę sistemą, kad organizmas neatmestų svetimo inksto. E.Ovčarenko nuotr.
Pasaulyje minima Inkstų diena. Lietuvoje ji nukelta į ateinantį ketvirtadienį, kad svarbios datos neužgožtų ne mažiau svarbi – kovo 11-oji. Savaitraštis „15min“ aplankė Kauno klinikose gulinčią moterį. Prieš dvejus metus ji išgirdo diagnozę: inkstų nepakankamumas. Ir gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Cukrinio diabeto pasekmė Danutei (moters vardas pakeistas – aut. past.) balandį sukaks 47-eri. Ji – išsilavinusi, simpatiškų bruožų, malonaus balso. Truputį išbalusi ir pavargusi, nors jai nieko neskauda. Nedidelėje Danutės palatoje ant spintelės stovi plastikiniai indeliai su užrašytomis valandomis. Juose – saujos tablečių ir piliulių. Moteriai, ištvėrusiai jau antrą inksto persodinimo operaciją, reikia vaistais silpninti imuninę sistemą, kad organizmas neatmestų svetimo organo. „Sergu I tipo diabetu nuo devyniolikos metų, – savo istoriją pradeda šeimos gydytoja dirbanti Danutė. – Tais laikais insulinas buvo visiškai kitoks. Ir kontrolės priemonės visai kitokios – poliklinikoje kraują tirdavo kartą per mėnesį, ir viskas. Manau, tą juodžiausią darbą padarė pirmi 10–12 ligos metų.“ Tikslas – išgyventi 20 metų Per 45-tą gimtadienį moteris pajuto, kad jai labai silpna. Kūnas pradėjo tinti, o aukšto kraujospūdžio nesumažino net saujos vaistų. Danutė sužinojo, kad teks persodinti inkstą. „Kadaise kažkodėl buvau pagalvojusi, kad mano mirties priežastis bus inkstų nepakankamumas. Tada neturėjau tokių didelių problemų ir dar ne medikė buvau. Sirgau diabetu, ir mane paguldė čia, į Kauno klinikas. Gulėjau didžiojoj palatoj, kur buvo 24 lovos. Visokių moterų ten buvo – ir su diabetiniu stažu, ir su inkstų nepakankamumu. Ir aš, ką tik susirgusi, nieko apie tai nežinanti, į viską ausis ištempusi“, – prisimena Danutė. Tada ji išsikėlė sau tikslą – išgyventi 20 metų. „Mano teta, amžiną atilsį, guosdavo: tavo abu tėvai mirė nuo infarkto, tai tu taip nesijaudink, gal ir tu mirsi nuo infarkto“, – šypteli moteris ir priduria, kad dar visko gali būti. O tie dvidešimt metų jau seniai praėjo. Keturis kartus per parą Inkstų nepakankamumas. Po šios diagnozės beliko tik viena – laukti donoro. „Tik tai mane ir palaikė“, – Danutė suprato, kad jos gyvybė priklauso nuo svetimų žmonių gerumo, nes artimųjų, galinčių paaukoti inkstą, neturėjo. Visi mirę. Moteriai buvo pasiūlyta darytis peritonines dializes, kad nereikėtų nuolat važinėti į
ligoninę – juk ji norėjo dirbti. Kaip tai atliekama? Į pilvo ertmę įstatomas minkštas plastiko vamzdelis. Per jį leidžiamas dializės tirpalas patenka į pilvą ir kurį laiką ten pabūna. Vėliau jis iš ten išpilamas – iš organizmo išvalomos toksinės medžiagos, druskos, skysčių perteklius. Ir taip – keturis kartus per parą. Danutė peritonines dializes pradėjo 2010 m. gruodį, o po poros mėnesių buvo užrašyta į laukiančiųjų inkstų donoro eilę. „Buvo baisu, – prisimena moteris. – Laukiau ir vis galvojau: neskambina.“
inkstą ji pavadino Jonuku. Įtarimas, kad kažkas negerai, kilo iš karto po operacijos: inkstas neprigijo – „užtrombavo“. Šeštą dieną jį teko pašalinti, kitaip būtų pradėjęs pūti. „Sužinojusi, kad kraujotaka tam inkstuke nevyksta ir kad jį reikia išimti, pasijutau, lyg antrąkart laidočiau mamą, – Danutės balsas pradeda virpėti. Pakelia akis į akinamai baltas palatos lubas ir akimirkai nutyla. – Gauni inkstą, atrodo, kad gyvenimas pasikeis, ir antras smūgis.“
Inkstą pavadino Jonuku 2011 m. birželio 22-ąją dešimtmetis vaikas žuvo avarijoje. Atsirado inkstas. Paaiškėjo, kad tinka 6 antigenai iš 8. Tai – labai retas atvejis. Moteriai skubiai buvo atlikta inksto transplantacija. Artėjo Joninės, todėl
Artimųjų gera valia Papasakoju Danutei sceną iš serialo „Nusivylusios namų šeimininkės“. Jo herojė Siuzan sužino, kad jai – inkstų nepakankamumas. Ateina atlikti dializės ir mato piktą vyrą, nenorintį bendrauti. Šis rankose
laiko lagaminėlį. Jam supypsėjus reikštų, kad atsirado donoras. „Ar žinai, ką reiškia pypsėjimas? – klausia jis Siuzan. – Mirtį. Tu lauki, kol koks nors šunsnukis neužsidės šalmo ir užsimuš.“ Klausiu Danutės, ar tikrai ligonis pasiekia tokį lygį, kad pradeda laukti savo arba donorų mirties? „Aš negaliu už visus kalbėti, bet man niekada nebuvo tokio jausmo. Visą gyvenimą laikausi principo: nesielk su kitu taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi elgtųsi. Aš apskritai laukiau. Laukiau donoro, laukiau inksto, bet ne taip, kad kažkas įvyktų ir man atsirastų. Nes tos nelaimės įvyksta savaime, to nenorint, – atsako. – Tas, kam nepasisekė, jau nieko nebejaučia. Aš labiausiai užjaučiu artimuosius, nes visus savus esu palaidojusi, puikiai žinau tą jausmą, ką reiškia netekti artimo žmogaus. Lietuvoje dar nelabai įprasta, kad žmogus pasirašytų raštą: aš po mirties sutinku tapti donoru. Kiek esu skaičiusi, dar nėra atsitikę, kad tokio žmogaus organai būtų buvę panaudoti. Tik artimųjų gera valia gali padėti paaukoti jų mirusio artimo žmogaus organus.“ Antras inkstas – po pusmečio Daugiau nei pusmetį Danutė vėl gyveno laukimu. Į ligoninę suruoštas krepšys tūnojo spintoje: „Pradėjau laukti nuo gruodžio. Tas laukimas toks beprotiškas, kad nemoku apsakyti: kad tik pakviestų, kad tik paskambintų.“ Ir šių metų sausio 31 d. pagaliau sulaukė. Pranešė – inkstas yra. „Širdis pradėjo spurdėti. Bėgau į darbą pranešti, koks reikalas ir kad šiandien jau nelabai galėsiu dirbti“, – prisimena Danutė. Į inkstą buvo dar penki pretendentai. Medikai atliko tyrimus ir nusprendė, kad inkstas bus persodintas Danutei. „Kai atliko antrą transplantaciją, tas inkstas „užsivedė“. Ir labai greitai. Jau reanimacijoje jis dirbo, pradėjo didėti šlapimo